Šis tekstas yra pasakojimų apie Omaną antroji dalis. Pirmąją dalį – prologą skaitykite čia: Omanas. I dalis
- Frankincensas smilkomas kelis akmenėlius padėjus ant smilkyklės su karšta anglimi – nuo temperatūros jie lydosi ir skleidžia tirštą baltą dūmą.
- Omane bet kokių svaigiųjų gėrimų pardavimas ir vartojimas yra draudžiamas.
- Ar jums pažįstamas jausmas, kai įžengiate kažkur, kur, atrodo, esate ar turėtumėte būti visiškai svetimas, bet netikėtai pasijaučiate savas, laukiamas, jaučiatės jaukiai ir patogiai?
- …čia, beje, yra vieta, kur man buvo priminta, jog esu moteris.
- …per patį vidurį, neįtikėtino prabangumo sietynas žėri 600 000 kristalų ir 1000 Swarowski lempučių.
- …60 moterų šį kilimą pynė beveik 4 metus.
- Mihrabas mirguliuoja iš tūkstančių raštų sudaryta mozaika – tai yra vienas nuostabiausių mano matytų raštų, sukurtų žmogaus rankomis.
- Omanas kultūrine prasme yra visiškai nešališkas, visuomenė yra akivaizdžiai smalsi ir atvira – omaniečiai domisi aukštąja kultūra, tuo, kas yra nauja, profesionalu, išdirbta, unikalu. Jie nesistengia perimti vakarietiškos kultūros, tačiau jie ją gerbia. Lygiai taip pat, kaip ir mes parodome pagarbą jų papročiams ten nuvykę.
- Omano sostinė mums pasirodė saugesnė už bet kurį Europos didmiestį.
- Taip, kaip jūs savo svečius pakviečiate kavos ar arbatos ir pavaišinate šakočiu, omaniečiai jus pakvies kavos su kardamonu ir vietinėmis sultingomis datulėmis.
- Sutemus didžiulės šeimos su vaikais ir seneliais išeina į gatves, ir tada atrodo, jog visas miestas yra viena didelė šeima.
Pirmasis rytas ir Mutraho turgus (Mutrah Souq)
Ryte išėjusius pusryčiauti į viešbučio terasą mus pasitinka jau visai kitoks vaizdas nei praeitą naktį – aplink kiek tik pavyksta užmatyti plyti tušti toliai, smėlis ir dulkės. Sausuma ir plieskianti saulė. Šiandien pamatysime, kaip žmonės gyvena sostinėje. Iškart po pusryčių sėsime į automobilį ir pajudėsime centrinės gatvės link. Mutraho turgus ir Al Alam karališkieji rūmai bus pirmieji mūsų įspūdžiai. Važiuodami pastebime, jog eismas labai skiriasi nuo europietiškojo. Nepaisant to, jog keliai čia geri, miestas modernus ir automobiliai nauji, visur tvarkinga ir nusikalstamumo rodikliai beveik lygūs nuliui, greitis net ir miesto ribose yra labai didelis – beveik visur apie 100 km/h. Iš kitos pusės, labai patogu, kai kone visą miestą gali kirsti per pusvalandį – šviesoforų jie čia irgi nepasistengė per daug pristatyti. Dėl šios priežasties mirčių autoavarijose statistika Omane yra tiesiog tragiška. Kai kas pagalvos, jog tai vienas trečiųjų šalių bruožų – visas dėmesys miestų infrastruktūroje yra skiriamas važiuojamajai daliai, o šaligatvių arba nėra arba jie siauri ir nesaugūs. Čia kiek kitaip – daugelyje vietų praėjimo pėstiesiems tikrai nėra, bet ten, kur jis yra, tai tiesiog dailiomis plytelėmis išklotas baltas švarus šaligatvis. Nepaisant to, mažai kas vaikšto pėsčiomis esant 40 – 50 laipsnių karščiui. Automobilis čia ne tik susisiekimo priemonė, bet ir apsauga nuo svilinančios saulės spindulių.
Po maždaug pusvalandžio kelionės atsiveria uosto vaizdas. Mėlyni vandenys ir balti mūrai aplink. Gigantiškas kruizinis laivas ir Mutrah Souq, Mutraho turgus, kitoje gatvės pusėje. Turgaus aplinka tvarkinga, rami ir labai švari, niekas niekur neskuba. Souq, taip arabiškai vadinamas turgus, yra žinomas vietinių ir atvykėlių. Įsigyti čia galima visko, kaip ir turbūt kiekviename turguje 🙂 Bet ne iš blogosios pusės. Vietinių pasamdyti prekeiviai (o kartais ir patys omaniečiai) prekiauja autentiškais arabiškais suvenyrais, indais, tekstile, drabužiais, datulėmis, auksu bei kitais brangiaisiais metalais. Pardavėjai čia nebus įkyrūs, nors tikrai stengsis ką nors jums pasiūlyti. Jei užeisite į paviljoną pasidomėti prekėmis, jums visuomet bus pasiūlyta omaniškos kavos su kardamonu ir datulėmis. Net jei prekeiviai yra iš Indijos ar Pakistano, jie greitai perėmė omaniškąją kultūrą – jie su dideliu susidomėjimu su jumis pabendraus, kol mėgausitės kavos puodeliu, ir nė kiek nesupyks, jei vėliau vis tik nuspręsite pas juos nepirkti. Svarbiausia – harmonija ir pagarba vienas kitam.
Frankincensas
Viena pagrindinių ir unikaliausių prekių Mutraho turguje yra frankincensas. Arabiškai vadinamas Al-luban, produktas lygiai tiek pat populiarus savo tarptautiniu pavadinimu, kuriame frank reiškia tyrumą, o insence – jausmą. Nors daugumai žinomas kaip ,,arabiškieji smilkalai”, Frankincensas šiandien plačiai vartojamas medicinoje streso mažinimui – aromaterapijos būdu. Šie ,,smilkalai” yra gaminami iš Bosvelijos (Boswellia Sacra) medžio sakų. Bosvelija yra paplitusi visame Arabijos pusiasalyje bei Šiaurinėje Afrikos dalyje. Proceso metu medžio žievė įpjaunama, o iš jos po kiek laiko savaime pradeda sunktis sakai. Sutirštėję jie įgauna kietą formą, ir atrodo tarsi maži gelsvi akmenukai. Tarsi gintaras, tik nepalyginamai jaunesni. Geriausios kokybės frankincensas yra permatomas, o pačios geriausios – baltas arba nefritinis žalsvas (spalva rodo deguonies koncentraciją).
Frankincensas smilkomas kelis akmenėlius padėjus ant smilkyklės su karšta anglimi – nuo temperatūros jie lydosi ir skleidžia tirštą baltą dūmą. Pakanka vos kelių minučių, ir visa aplinka nusidažo specifiniu aromatu. Vieną kartą užuodę šį kvapą, iškart prie jo priprasite ir norėsite daugiau ir daugiau.
Omaniškas frankincensas yra žinomas kaip vienas geriausių Arabijos pusiasalyje, o pats geriausias išgaunamas Shisr regione. Omano miestai ir miesteliai, namai ir gatvės, prabangūs viešbučiai ir net kelių kvadratinių metrų ploto parduotuvėlės skendi frankincenso dūmuose dieną ir naktį – tai yra Omano skiriamasis bruožas, Omano kvapas, kuris, jei jo parsivešite, jums amžinai primins tai, ką ten patyrėte. Beje, čia yra ir liūdnasis faktorius (niekas niekada nebūna vien tik labai gerai, ar ne?). Palaimingą relaksaciją suteikiantis ir sveikatai tarnaujantis visiškai natūralus produktas neatsiejamas ir nuo gamtos žalos. Dėl pernelyg didelių išgaunamųjų kiekių frankincenso kaina kyla, o nepakankamai griežta vyriausybės kontrolė kelia rimtą riziką bosvelijų išnykimui.
Al Alamo rūmai (Al Alam)
Nuo Mutraho turgaus iki senojo Muskato miesto važiuojame apie 10 minučių. Šiame rajone rasime vyriausybės kanceliariją, nacionalinį muziejų ir Al Alamo rūmus. Čia gyvena oficialūs protokolai, valdomi Omano karališkosios šeimos. Al Alam buvo pastatyti prieš 200 metų septintojo sultono Qabooso (Sultan Qaboos) prosenelio ir renovuoti 1970-aisiais. Rūmai stovi puikioje lokacijoje ir buvo bei yra idealiai apsaugoti nuo priešų: priešakinę dalį saugo stūksantys du Al Mirani ir Al Jalali fortai, o galinę – Al Jazirah sala. Rūmai lankytojams niekada neatidaromi, o fotografuoti leidžiama tik priekinę pastato dalį.
Esame aplankę nemažai rūmų visame pasaulyje: pradedant Bekingemo rūmais Londone, baigiant Kokyo Tokijuje ar Dolmabahçe Stambule, tačiau Al Alam mūsų atmintyje gyvena kaip labai simbolinė vieta (gal todėl, kad negalėjome ir niekada negalėsime ten įeiti?). Simbolinė ji ir dėl savo išvaizdos – prašmatnios spalvos yra idealiai suderintos su gana kuklia architektūrine struktūra. Dar šiek tiek pasivaikštome aplink, tačiau kepinanti saulė ir griežti apsauginių veidai sufleruoja, jog jau metas važiuoti atsivėsinti iki Yiti paplūdimio pietinėje Muskato dalyje.
Gaivus jūros kvapas, paplūdimys, mažos salelės aplink ir kraštovaizdis su daugybe bevardžių baltų paukščių atspindi mus tais momentais, kai ištisai esame labai užsiėmę, tačiau tam neturime jokio konkretaus tikslo- mes tiesiog gyvename akimirkoje. Kaip ir kartais keliaudami mes stengiamės pamatyti kažką labai greitai, turėdami tik vienintelį tikslą – pamatyti tai, ką visi turi pamatyti. Ir tuomet sakome, jog mūsų kelionės tikslas pasiektas. Deja, tokiame proecese nedalyvauja joks keliavimo žavesys. Juk jaučiame mes ne akimis, jos tėra tik vartai.
Vaikščiojame paplūdimiu valandžiukę. Saulė ritasi žemyn, kaitra slėgsta, bet vėjas vis dar karštas. Prieš sutemstant Omane prasideda gyvenimas – žmonės išeina iš namų vakarieniauti, susutikti vieni su kitais, apsipirkti ar pasilinksminti. Dienos metu aktyvus gyvenimas nevyksta. Ir jei čia atvyksite, labai greitai suprasite, kodėl. Ši saulė – tai ne Turkijos, ne Maljorkos, ir ne Kalifornijos. Ši saulė kanda, ir nesuteikia nė trupučio palaimos.
Įvažiuojat atgal į miestą jaučiuosi kaip vakare grįždama iš darbo – transporto grūstys visur tokios pačios.
Pirmoji vakarienė ir jokių velnio lašų
Neturime plano pirmai vakarienei – dar visos dvi savaitės priešaky, todėl paklausome patarimo apsilankyti persiškame restorane (nes jame čia būtina apsilankyti, ir nesvarbu, kad esame Omane, o ne Irane – apie Omanišką maistą mes dar kalbėsime). Restoranas yra buffet stiliaus, ir dar gana ankstyvą vakarą jis jau visiškai pilnas. Ši vieta nėra pigi (turbūt iki pačios rašinių apie Omaną pabaigos niekur nepaminėsiu, jog kas nors buvo labai pigu), tačiau greitai mes visiškai nebegalvojame apie kainą – prisiminkite, jog lankydamiesi Muskate, privalote apsilankyti persiškame Irani House Restaurant (adresas: 4464 Way, Muscat, Oman).Čia pirmai dienai, o paskui jau bus kiti dalykai. Beje, šįvakar mes pastebime keistą dalyką – juk paprastai keliaudami vakarieniaujame su vyno ar kito vietinio gėrimo taure. Tai yra ne tik būdas pavalgyti ar atsipalaiduoti – tai būdas pažinti kraštą, į kurį atvykome.
Šiandien ir ateinančias dvi savaites alkoholio vietiniame meniu nebus. Omane bet kokių svaigiųjų gėrimų pardavimas ir vartojimas yra draudžiamas. Tiesa, nealkoholinio alaus parduotuvėse rasite (būtent tai, ties kuo ir Lietuva šiandien fokusuojasi), o kai kuriuose 3-4 žvaigždučių viešbučiuose ne musulmonams alkoholiniai gėrimai yra prieinami. Dar įdomiau, jog, priklausomai nuo uždarbio dydžio, kai kurie omaniečiai visgi gali pretenduoti į galimybę tuose viešbučiuose atsigerti velnio lašų. Tam jiems reikia pereiti nemažai administracinių sankcijų bei gauti leidimą – pažymėjimą su nuotrauka, kuris suteikia teisę nusipirkti atitinkamą kiekį gėrimų per atitinkamą laiko tarpą. Tai reiškia, jog tik pakankamai turtingi piliečiai gali sau leisti šią prabangą (kuri, beje, visiškai nėra populiari). Mūsų šalyje, beje, atrodo, jog ši situacija yra atvirkščia – statistiškai, kuo mažiau žmogus uždirba, tuo daugiau jis geria. Galbūt ir mūsų vyriausybei omaniškasis įstatymas duotų gerų idėjų. Juk bet kokiu atveju visi iki šiol taikyti įstatymai neatnešė jokios naudos.
Ką Omanas valgo?
Omano virtuvė iš esmės yra gana įvairi ir liberali. Čia galime įsigyti ir paragauti įvairiausių šalių naudojamų ingredientų ir paragauti jų patiekalų. Todėl vietiniai skoniai yra gavę didelės įtakos iš Indijos, Irano bei Šiaurinės Afrikos regionų. Masala čia yra visur! 🙂 Omaniečiai patenkinti savo virtuve – dėl nuolatinės sausros čia labai sunku kažką auginti, o nuolatinė imigracija atneša ne tik pigią darbo jėgą, bet ir kokybiškus maisto produktus bei savitas improvizacijas – vietiniuose patiekaluose netrūksta prieskonių ir kvapų. Vištienos, avienos, ožkienos (be abejo, kiaulienos nėra!) karis, dažnai vyniojamas į omanietišką duonelę Khubz Ragag (kažkiek primena armėnišką lavašą, tačiau savo forma ir tekstūra ji yra storesnė) yra valgomas rankomis. Bet nesijaudinkite, jei tai jums nepriimtina, jums visuomet pasiūlys stalo įrankius, o restoranuose juos ir šiaip visuomet rasite. Valgymas rankomis atėjo iš Indijos kultūrų, tačiau tai daugiau praktikuojama mažose Omano gyvenvietėse, o ne sostinėje. Mėsos patiekalai yra skanūs ir prieskoningi – Shuwa ir Majboos turėtų labai patikti lietuviams, o žuvis Mashuai buvo vienas mūsų mėgstamiausių patiekalų visos kelionės metu. Nepaisant to, jog viskas čia skanu ir kvepia, mes suvokiame, jog negalėtume šiuo maistu gyventi visą laiką. Mums norėjosi daugiau šviežių daržovių. Daug daugiau, nei jų buvo.
Nepaisant to, jog vietinė virtuvė neturi gilių istorinių šaknų, Muskatas savo modernumu lengvai vejasi kaimyninį Dubajų: čia nesunkiai rasite daugumą pasaulinių greito maisto restoranų bei brandinių parduotuvių prabanga tviskančiuose prekybos centruose. Prekybos centruose vėsu it ankstyvą pavasarį Lietuvoje, todėl užsukti ten užkąsti ar pačiupti kavos Starbucks’uose visada malonu. Omanas turi nuostabią kardamoninę kavą, kuria visi ir visur mėgaujasi karšta, iš miniatiūrinių puodelių, užkąsdami čia pat pribrendusiomis datulėmis. Tačiau jei jums norisi tokios kavos, prie kurios esate pratę, jos čia irgi nesunkiai rasite. Beje, Muskate, priešais Qurum paplūdimį, šalia prabangių viešbučių zonos yra nuostabi vieta, kur galite prisėsti ir mėgautis ledine kava su vaizdu į jūrą. Tam nebūtinai reikia tuose viešbučiuose apsistoti! Ten taip pat kasdien pamatysite įsimintiniausius saulėlydžius.
Į viešbutį grįžtame gana anksti. Nežinia, ar tai pirmos kelionės dienos nuovargis, ar karštas klimatas, ar tai, jog negalime mėgautis buteliu gero vyno. Užmerkus akis mano smegenys tapo paveikslą. Jis susideda iš kelių dalių, kurios yra labai kontrastingos, bet tuo pat metu visiškai persipinančios. Dviejų dalių magistralė vakaro šviesose tiesiog pilnutėlė. Vaikai, dėvintys baltus drabužius, žaidžiantys paplūdimio smėlyje. Baltos spalvos drabužiais apsirengęs vyras ir jo moteris, dėvinti ilgą juodą abają (abaya), lėtai žingsniuoja besileidžiančios saulės link. Visi tokie egzotiški peizažai atspindi skirtingus veidus, suteikiamus kiekvienam žemės gyventojui vieno ir to pačio saulėlydžio.
Sultono Qabooso architektūriniai šedevrai
Lankydamiesi Muskate jūs neabejotinai ieškosite ir rasite pastatų, vienaip ar kitaip susijusių su karališkąja instancija. Pirmasis, kurį norėsite pamatyti, bus Sultono Qabooso (amžiną jam atilsį. Sultonas buvo gyvas ir sveikas tuo metu, kai lankėmės jo nuostabioje šalyje) Didžioji mečetė (Sultan Qaboos Grand Mosque).
Link didžiosios mečetės keliaujame anksti ryte, kol dar žemė po kojomis neįkaitusi. Ši moderni musulmonų šventykla atidaryta 2001-aisiais, po šešerių metų statybų. Mečetė atidaryta minint Sultono Qaboos 30-ies metų valdymo sukaktį. Masyvi erdvė, leidžianti 20 000 maldininkų melstis vienu metu. Šios erdvės plotas yra 416 000 kvadratinių metų. Pabandykite įsivaizduoti. Beje, tai yra vienintelė mečetė Omane, kuri yra atvira ne musulmonams lankytojams (taigi, ir mums) be jokių suvaržymų. Na, nebent užsimesti skarelę (moterims) ir dėvėti ilgas kelnes (vyrams) jums yra suvaržymas.
Vos įžengus į šventą teritoriją, nuo balto marmuro atsispindėjusi saulė apakina mus kelioms minutėms. Mečetė stovi apsupta balto marmuro grindinio. Atmosfera tikrai specifinė. Ar jums pažįstamas jausmas, kai įžengiate kažkur, kur, atrodo, esate ar turėtumėte būti visiškai svetimas, bet netikėtai pasijaučiate savas, laukiamas, jaučiatės jaukiai ir patogiai? Toks jausmas užplūdo mane atėjus čia. Ramybė, kuri smelkte smelkiasi į visas kūno ląsteles. Čia, atrodo, gali kvėpuoti ta ramybe. Religija, norėsite tai pripažinti ar ne, visais laikais sugebėjo sukurti labai stiprius nematomus saitus, ir tokiu būdu sutelkti kartu milijardus individų. O fizinė aplinka visą tą saitiškumą vizualiai sustiprina.
Čia, beje, yra vieta, kur man buvo priminta, jog esu moteris. Aš esu pratusi prie lygių teisių ir pareigų, taip buvau užauginta, tokį išsilavinimą gavau ir tokioje aplinkoje visą gyvenimą gyvenau. Jau vakar pastebėjau, jog restorane gėrimas pirmiausia įpilamas mano vyrui, pirmiausia jis aptarnaujamas, o tik paskui aš. Nieko nesureikšminu – tokia yra kultūra. Omanas yra labai draugiškas atvykėliams, tad gatvėje ne musulmonėms moterims nereikia slėpti savo plaukų ir veido (nors, pripažinsiu, taip turbūt pati jaustumėtės geriau), tačiau čia yra vieta, kur gyvena Alahas. Čia moteris privalo prisidengti. Visur su savimi nešiojausi mielą arabišką skarelę – įeidama į uždaras patalpas, visuomet ją užsimetu ant pečių, o čia pasipuošiau galvą.
Nusiavę batus, žengiame vidun į mečetę. Jausmas, kurį ką tik apibūdinau, čia gerokai sustiprėja. Per patį vidurį, neįtikėtino prabangumo sietynas žėri 600 000 kristalų ir 1000 Swarowski lempučių. Grindys padengtos prabangiu daugiaraščiu kilimu – 60 metrų pločio ir 70 metrų ilgio. 60 moterų šį kilimą pynė beveik 4 metus. Nesuskaičiuojama galybė audinio buvo atgabenta iš Irano, pasaulio kilimų sostinės, būtent šiam tikslui. Žengiame toliau, priešais mus – Mihrabas. Mihrabas yra pusapvalė niša mečetės sienoje, jai parinktas šventyklos taškas, esantis arčiausiai Mekos. Musulmonai privalo melstis atsisukę į Mekos pusę, ir tai tarsi nuoroda, kurioje pusėje yra Dievas. Mihrabas mirguliuoja iš tūkstančių raštų sudaryta mozaika – tai yra vienas nuostabiausių mano matytų raštų, sukurtų žmogaus rankomis. Didinga ir puošni, bet tuo pat metu jauki ir ramybę skleidžianti aplinka. Žmonių nedaug, tačiau vienas fotoaparato spragtelėjimas aidi per visą maldos salę. Išeinant iš pagrindinės salės koridoriais ir arkomis pasiekiame Wudu dvasinio ir fizinio apsivalymo vietą. Wudu yra kūno ir sielos valymo procesas, atliekamas prieš pamaldas. Pirmiausia vandeniu nuplaunamas veidas, rankos, tuomet galva ir galų gale pėdos – tai yra labai svarbus islamiškas tyrumo ritualas.
Pusvalandį praleidę didžiojoje mečetėje jaučiamės labai gerai. Tai ir mums, netikintiesiems, buvo tam tikras ritualas – įžengėme į amžinos ramybės oazę ir pažinome tai, ko iki šiol nepažinome. Dabar keliausime į karališkuosius operos rūmus.
Karališkoji opera
Karališkieji operos rūmai demonstruoja Sultono Qabooso meilę vakarietiškai klasikinei muzikai bei menui apskritai. 2001-aisiais šalies vadovas davė nurodymą pastatyti namus, kur gyventų muzika. Profesionalus architektas buvo pasamdytas sukurti modernius, baltus (ir tik baltus, balta spalva čia yra visur – Omano vėliavoje ji simbolizuoja taiką ir klestėjimą, o islame apskritai – taiką ir tyrumą) operos rūmus. Tam buvo duotas terminas – 10 metų. Šiuose operos rūmuose lankytojų kėdėse buvo įdiegta pirmoji pasaulyje interaktyviosios multimedijos sistema, leidžianti klausytojui geriau susitelkti į garso bei vaizdo sąsają.
Čia savo pasirodymus atliko ne vienas pasaulinio garso maestro, pavyzdžiui, čia įvyko Placido Domingo Turandot premjera. Įdomu, jog vakarietiška muzika ir apskritai vakarietiška kultūra Artimuosiuose Rytuose dažnai yra cenzūruojama, arba apskritai neįsileidžiama. Tačiau Omanas, kaip jau minėjome, nėra tie patys Artimieji Rytai, apie kuriuos daug skaitėte ir girdėjote. Sultonas taip mylėjo muziką, jog ši vieta pasidarė ne tik vietinių, bet ir turistų traukos vieta, ir jis dėl to buvo labai laimingas. Omanas kultūrine prasme yra visiškai nešališkas, visuomenė yra akivaizdžiai smalsi ir atvira – omaniečiai domisi aukštąja kultūra, tuo, kas yra nauja, profesionalu, išdirbta, unikalu. Jie nesistengia perimti vakarietiškos kultūros, tačiau jie ją gerbia. Lygiai taip pat, kaip ir mes parodome pagarbą jų papročiams ten nuvykę.
Pirmieji įspūdžiai prieš keliaujant toliau
Dvi dienos Muskate mums buvo tarsi ramus savaitgalio poilsis. Omano sostinė mums pasirodė saugesnė už bet kurį Europos didmiestį, nereikia nei minėti baisumų kaimyninėse šalyse. Per dvi dienas mūsų akys atsigavo žiūrėdamos į mažytes, bet svarbias miesto detales, menančias svarbius istorinius bei bendro šalies vystymosi etapus. Mes sutikome daug mandagių, šiek tiek nedrąsių, bet smalsių žmonių, norėjusių su mumis pasišnekučiuoti ar išgerti kavos su datulėmis. Taip, kaip jūs savo svečius pakviečiate kavos ar arbatos ir pavaišinate šakočiu, omaniečiai jus pakvies kavos su kardamonu ir vietinėmis sultingomis datulėmis. Muskatiečiai, kuriuos sutikome, pasirodė labai išsilavinę ir itin šviesaus mąstymo – jie niekur neskuba, be jų mintys, atrodo, ypač tvarkingai sudėliotos, ir visai kitaip, nei kai daugumoje kaimyninių šalių, čia nėra jokio chaotiškumo. Išskyrus tą beprotišką greitį keliuose!
Mes nematėme nė vieno elgetos, nė vieno žmogaus nešvariais ar netvarkingais drabužiais, negirdėjome niekur šaukiant ar ginčijantis. Sutemus didžiulės šeimos su vaikais ir seneliais išeina į gatves, ir tada atrodo, jog visas miestas yra viena didelė šeima. Kai kada atrodo, jog į tam tikras vietas aš niekada neičiau pasivaikščioti ne tik naktį, bet ir apskritai niekada. Tačiau čia žmonių pilna visur, o jei jie susėdę tamsiose pakampėse, tai ne todėl, kad yra asocialūs ar įtartini, o todėl, kad jie tiesiog patogiai įsitaisę žaidžia stalo žaidimus. Gatvėje ir vėsiau, ir pasižmonėti galima tuo pačiu metu. Viskas, ką skaitėme medijoje prieš čia atvykstant, buvo viena didelė netiesa ir absoliučiai perkreiptas išpūstas stereotipas. O galbūt tai tik sostinė? Kaip mus sutiks dykumos beduinai, vidurio žemės konservatyvūs gyventojai ir atskirtos laukinės salos vietiniai?