- … mus žavi galimybė keliaujant pamatyti tikrą gyvenimą, tokį, kokį galbūt tik Nacionalinė Geografija tau parodys, o gal net ir ji neparodys.
- Išsilavinimas Brazilijoje kainuoja daug, o neturtingos šeimos neturi jokių galimybių sumokėti už savo atžalų mokslus. Dauguma vaikų net neina į mokyklą, jie mokosi gyvenimo iš savo tėvų ir penkių brolių arba seserų. O vėliau, kai patys 14 metų sulaukę tampa tėvais, augina savo vaikus tose pačiose lūšnose ir moko tų pačių dalykų.
- …favelos dažniausiai yra pavojingiausios miesto dalys – ten buriasi nusikalstamosios grupuotės (gang’ai), kurių verslas yra narkotikai (daug narkotikų) ir verslo reikalus tie verslininkai sprendžia šautuvais, peiliais, sprogmenimis.
- Gatvė sausakimša suaugusių, vaikų, valkataujančių šunų, aprūdijusių mašinų, praeito dešimtmečio autobusiukų, kurie irgi sausakimši žmonių, pikapų, vežančių kokias tai lentas, akmenis ar rakandus, motorolerių, nuo kurių išmetamų teršalų sunku kvėpuoti.
- …pasilenkiu prie jo, bet į rankas imti nenoriu – po galais, kas nors privalo tą būtybę išmaudyti, nes jo kvapą, man atrodo, galiu ne tik užuosti, bet ir girdėti.
- Salvadoras dar yra vadinamas Brazilijos gėjų ir lezbiečių rojumi – čia egzistuoja visiška lygybė.
- Stengiuosi nepamiršti, jog esame faveloje, ir bandau mėgti viską aplink.
- ,,…vienintelis dalykas, kas jums gali būti nepatogu, tai skurdas – čia žmonės nieko neturi, bet jie turi dideles širdis ir daug meilės, todėl jie yra laimingi.”
- Privažiavęs devinto dešimtmečio kiniškas automobiliukas ritmą kalė gerokai stipriau, nei jaunimas mano močiutės kaime Šiaulių rajone.
- Negalvokite apie ventiliatorių, negalvokite apie nieką iš nors kiek modernesnio pasaulio konteksto. Langai tose vietose stiklų neturi, tad juos galima atsidaryti, bet tai nė trupučio nepadeda, o dar ir žiogų į kambarį prišokinėja, kačių ateina, drieželių įropoja.
- …jis nesmerkia religijos, jis mano, jog žmogus privalo kažkuo tikėti, ir jei jis gyvena vedamas bendrų moralės normų, visiškai nesvarbu, kas yra jo Dievas.
- …ir kaip aiškiai mes galime šiandien matyti tų žmonių norą ir pastangas išsaugoti tai, kas yra jų, ir tiktai jų, tai, ką jie atsivežė ir nepaisant kančios ir prievartos išsaugojo savo vaikams šitiek metų.
- Čia maisto įvairovė tokia didelė, kad jūsų skrandis ir širdis gali dainuoti kiekvieną dieną.
- …o aš staiga išgirstu… kažką mane šaukiant! Girdžiu savo vardą!!
- Kiekvienas rateliu krato užpakalį, vienam sekasi geriau, kitam – kiek prasčiau.
Brazilija daugumos siejama su egzotine gamta ir neatrastomis vietovėmis. ,,Brazilija nėra šalis, tai kontinentas, ir jis be galo kontrastingas” – mūsų trijų mėnesių kelionės aplink šalį pradžioje dėstė naujas pažįstamas Porto Alegrėje, pirmame didesniame mieste važiuojant nuo pietinės sienos. ,,Iš kur jūs esate? Iš Lietuvos?? Kiek valandų skridote iki Pietų Amerikos? 15 valandų?! Tai čia per pusę Žemės rutulio juk… ir jūs mano gimtosios šalies matėte nepalyginamai daugiau, nei aš pats. O man jau 65-eri” – kalbėjo mūsų džiunglių gidas kelionės pabaigoje, Manaus mieste. Trys mėnesiai neleidžia šio ,,kontinento” ištyrinėti visiškai nuodugniai, tačiau tai yra optimalus laikas, per kurį galite nukeliauti iš pietų į šiaurę (arba atvirkščiai), aplankyti niekada nemiegančius grandiozinio dydžio miestus, pašokti sambą su vietiniais juodukais, išgerti daug daug kaipirinjų, paplaukioti safyro mėlynumo oazėse bei susitikti su džiunglių gyventojais ragaujant dangiško skonio cupuaçu sultis. Ir dar daug daug daugiau. Braziliją palikome prieš keletą mėnesių žengdami į laivą 6 naktų ilgumo kelionei per visą Amazonės upę, link Peru ir Kolumbijos sienos. Bet ši šalis su savo kaitria saule, unikalia gyvūnija, plačiomis žmonių šypsenomis ir afrikietiškais ritmais visada užims didelę kertelę mano širdyje. Žinoma, ten grįšiu. Pasiimsiu dar keletą nuotykių ieškotojų su savimi ir mes dieną naktį šoksime (karnavalas Brazilijoje niekada nesibaigia – kiekvienas vakaras yra karnavalas, šventė, šokis, muzika ir be galo daug juoko), paskui surfinsime, vėl šoksime, ir ieškosime naujų stebuklų. Apie Braziliją aš apskritai kalbėsiu daug, o šiandien pradėsiu. Pradėsiu nuo sostinės. Tradiciškai, kaip enciklopedijose.
Sveiki atvykę į Afrobrazilijos sostinę
,,Vau, tai jūs Rio?? Cool!” – rašėte man ne vienas jūsų. Atvirai? Nei tas Rio toks cool, nei ką. Didingas, bet purvinas ir pavojingas (tenesupyksta fanai). Todėl ne apie jį šiandien. Ir ne, tai nėra Brazilijos sostinė. Taip pat kaip Stambulas nėra Turkijos sostinė, o Niujorkas nėra JAV sostinė. Brazilijos sostinė yra Brazilija – išskirtinis savo forma, modernus ir inteligentiškas miestas šalies viduryje. Dauguma turizmo agentūrų jums pasakys, jog ten neverta važiuoti. Tikėkite ir nedarykite to, palikite tą gana atokų kampelį tiems, kas ieško ir moka atrasti. Bet vėlgi, apie Brazilijos sostinę aš jums papasakosiu, bet ne šiandien. Šiandien aš jums papasakosiu apie laikinąją Brazilijos sostinę, kaip kad Kaunas būtų Lietuvai. Apie miestą, kuris dega meile, emocija, laisve, lygybe, kūryba ir draugyste. Ir dega jis taip stipriai, kad tą ugnį tu gali matyti ir jausti. Šis miestas – pačių triukšmingiausių karnavalų savininkas (ne, Rio yra antras pagal populiarumą ir autentiškumą Brazilijoje, ir Rio karnavalas yra komercinis, o šis – gyvas, saugus ir turintis ekspresyviausią turinį), iki ašarų nuostabius saulėlydžius, karštą jūrą, karščiausią saulę, niekada nesibaigiančią muziką ir kone geriausią maistą visoje šalyje (na, dėl maisto nesiginčysiu, nes Brazilija apskritai yra labai turtinga geru maistu, ir, žinoma, tai tikrai yra skonio reikalas). Šis miestas turi skaudžią istoriją, bet dėl jos ir ypatingą afrikietišką palikimą kultūriniu, meniniu, bei religiniu atžvilgiu. Tai Bahijos (Bahia) valstijos ir visos šalies širdis. Į Salvadorą skrendame iš Rio de Žaneiro. Dviejų valandų skrydis mus nukelia ten, kur šurmulys niekada nesustoja.
Kodėl viešbutį su oro kondicionieriumi mes iškeitėme į favelą
Ne visur Brazilijoje galima rasti aukštos kokybės apgyvendinimą, ne visur jo ir norisi. Tačiau kai keliauji į šalį, kurios nusikalstamumo rodikliai yra vieni aukščiausių pasaulyje, ir dar ne į centrinę turistinę dalį, o į buvusį vergų iš Afrikos uostamiestį, kuris, nepaisant savo unikalios istorijos ir nuostabaus senamiesčio dar garsėja ir kaip vienas svarbiausių narkotikų pergabenimo ,,taškų”, visuomet stengiesi rasti kuo saugesnę ir patogesnę vietą (nes medija ir bet kas kitas tau sako, jog čia taip nesaugu, kad dar nespėjęs iš lėktuvo išlipti jau būsi praradęs viską, ką turėjai). O turint omeny šio miesto klimatą (ištisus metus temperatūra čia nenukrenta žemiau 30 C), tu nori nakvynės su oro kondicionieriumi (nes be jo paprasčiausiai negalėsi miegoti) ir gero dušo. Mes nesame išimtis, bet tokie pat žmonės, kaip ir jūs, ir tarakonai bei alinantis karštis mūsų nežavi. Tačiau mus kartais žavi avantiūra. Arba, apibūdinkime šį žodį iš kitos pusės – mus žavi galimybė keliaujant pamatyti tikrą gyvenimą, tokį, kokį galbūt tik Nacionalinė Geografija tau parodys, o gal net ir ji neparodys. Tai reiškia, jog mes nebijome neturtingų žmonių, nebijome kitokių žmonių, mes esame smalsūs ir mums kartais įdomiau įlįsti į tokį gyvenimą, kurio patys neturime (ir, tikiuosi, niekada neturėsime), nei plaukioti baseine penkių žvaigždučių viešbutyje. Kodėl mes tai darome? Todėl, kad taip veikia instinktas pažinti ir suprasti, o vėliau pritaikyti ir galbūt net kažką pakeisti savo ar kitų gyvenimuose. Ką mes padarėme šįkart? Mes dvi naktis nakvojome faveloje. Tiems, kas nėra girdėję apie Brazilijos favelas, paaiškinu: tai maži miesteliai – lūšnynai, įsikūrę didžiųjų miestų pakraščiuose. Tai yra pačios neturtingiausios vietovės, kurios turi savo atskirą ekonomiką (konkrečiau, jokios ekonomikos), neturi patogumų (atsimenate šį žodį, plačiai vartotą sovietų sąjungoje?), neturi oro kondicionierių (kas yra esminis dalykas gyvenant, šiuo atveju, Salvadore). Dauguma žmonių neturi darbo, arba turi tik laikinus darbus, nes jie neturi jokio išsilavinimo, o be išsilavinimo Brazilijoje tu esi niekas (kaip ir beveik visur kitur). Išsilavinimas Brazilijoje kainuoja daug, o neturtingos šeimos neturi jokių galimybių sumokėti už savo atžalų mokslus. Dauguma vaikų net neina į mokyklą, jie mokosi gyvenimo iš savo tėvų ir penkių brolių arba seserų. O vėliau, kai patys 14 metų sulaukę tampa tėvais, augina savo vaikus tose pačiose lūšnose ir moko tų pačių dalykų. Favelose nameliai gali būti suręsti iš visokios pigios materijos. Kai kurie neturi nei langų, nei normalaus įėjimo, bet kai kurie esti tiesiog maži prasčiokiški nameliai, kurie net ir tvorelę turi aplink, ir jų sienos nutinkuotos, ir WIFI yra, ir šuniukas ten gyvena, ir vištos miklinėja, ir šiukšlių mažiau, nei kituose kiemuose (taip, mums pasisekė – vienas iš jų buvo mūsų laikini namai). Svarbu paminėti, jog favelos dažniausiai yra pavojingiausios miesto dalys – ten buriasi nusikalstamosios grupuotės (gang’ai), kurių verslas yra narkotikai (daug narkotikų) ir verslo reikalus tie verslininkai sprendžia šautuvais, peiliais, sprogmenimis. Nesprendžia jie tų reikalų labai jau dažnai, bet visko pasitaiko. Dabar galvojate, štai kaip kai kurie idiotai vertina savo gyvybę. Bet juk įdomu jums paskaityti, kas toliau bus, ar ne? 🙂
Leonardo
Ar esate patyrę tą ,,klasikinį” jausmą, kai vos žengus iš lėktuvo jums į veidą trenkia galinga ir sunki karščio banga? Tarsi suomiškos pirties duris būtume atidarę? Aha, Salvadoras taip pasveikina visus atvykusius. Man šis jausmas malonus. Kol kas. Bet aš dar tik 50 šalių esu aplankiusi.
Jei esate smalsus ir bendraujantis keliautojas kaip mes, jūs tikrai žinote, jog esama programėlių, kurių dėka jūs saugiai (nesame mes tokie idiotai, kaip jūs kątik pagalvojote, tikrai) galite ne tik susipažinti su vietiniais gyventojais (kurie taip pat trokšta išgirsti apie tai, ,,kaip jūs ten toje Lietuvoje gyvenate. Ar pas jus dar ir sniego būna? Tai čia kaip kalnų viršūnėse, ar koks nors kitoks tas sniegas pas jus? Nėra kalnų?”…), bet ir pas juos apsistoti. Mes nesame dvidešimtmečiai, kurie keliauja on a budget, bet tomis programėlėmis kartkartėmis pasinaudojame. Ir dar niekada nepasigailėjome, nes vietiniai žmonės įvairiose šalyse mums parodė ir išmokė nepaprastų dalykų. Tad šįkart mes susipažinome su Leonardo – beveik dešimtmečiu jaunesniu vaikinu, nei mes, turinčiu gerą išsilavinimą (bet tai jam kainuoja gyventi faveloje) ir studijuojančiu toliau, idealiai kalbančiu angliškai ir ispaniškai (brazilai kalba portugališkai, bet mes dar nekalbame), keliaujančiu (viskas įmanoma, jei žinai, kaip valdyti savo finansus) ir besidžiaugiančiu gyvenimu. Jis pats mus susirado ir pasiūlė parodyti ne tik savo gyvenimą, bet ir visą miestą. Laonardo rašė, jog Salvadoras yra jo svajonių miestas, ir nors tai nebuvo lengva, jis pagaliau yra čia ir turi savo namus.
Favelos visada buvo vienas mano crazy tikslų Brazilijoje. Rio de Žaneiras prabėgo per greitai ir ten (nors norėjome) favelose mes neapsilankėme. Todėl Leonardo pasiūlymas mums patiko, ir įsitikinę, jog jis nėra vietinis gangsteris ar kreko mėgėjas, kuris naktį parduotų mūsų organus ir iš tų pinigų nusipirktų daugiau kreko, mes patvirtinome, jog atvykstame. Nusileidę pirmiausia turime išklausyti apie dešimtį balso žinučių. Visi brazilai naudojasi WhatsApp, ir jie beveik niekada nerašo. Todėl stoviu sausakimšame oro uoste ir pridėjusi telefoną prie ausies klausau, ką Leonardo įrašė. O įrašė jis detalią informaciją, kaip atvykti į jo namus (jis siūlėsi mus pasitikti oro uoste, bet sakė, jog neturi automobilio, tad mes nutarėme, jog tai ne problema ir patys nuvyksime į jo namus), be galo preciziškai ir mandagiai išdėstė viską, ką turime žinoti. Viena tiksli žinutė be išvedžiojimų ir džiūgavimų (nauji draugai atvyksta!) užimtų žymiai mažiau laiko ir jam, ir mums, na, bet čia juk latinos. Laikas čia nėra toks vertingas, kaip pas mus Europoje. Nusigauname iki Leonardo namų ganėtinai lengvai (Salvadoras turi modernią transporto infrastruktūrą). Na, mes žinojome, kad jis gyvena toli nuo centro, bet nemanėme, kad taip toli. Žemėlapyje vis tik tai atrodė arčiau. Išlipame iš autobuso ir stotelėje mus iškart pasitinka besišypsantis, malonaus veido vaikinas. Jis ne juodukas, jis iš Pernambuko valstijos. Bet čia jis jau vietinis ir iškart pažada, kad su juo galime jaustis saugiai – šioje faveloje jis visus pažįsta.
Leonardo nenustoja šypsotis, klausia, kaip atvykome, pasisiūlė panešti mūsų kuprines (!), buvo labai svetingas ir nuoširdus. Keletą kartų išreiškė, jog jam be galo malonu sutikti mus, ir kad jis ne tik nori išgirsti apie mūsų kraštą, bet ir parodyti savąjį – pasisako esąs didelis patriotas.
Jau tamsu, tad aplinka čia tokia, na, judri. Gatvelės siauros, jose vieni per kitus skuba ir bando prasisprausti žmonės. Matome tik afrikiečius. Jie, žinoma, mus irgi mato, kai kurie žiūri labai nustebę, o kiti šypsosi. Gatvė sausakimša suaugusių, vaikų, valkataujančių šunų (bet jie atrodo gana sveiki ir kaulai nekyšo dėl liesumo), aprūdijusių mašinų, praeito dešimtmečio autobusiukų, kurie irgi sausakimši žmonių, pikapų, vežančių kokias tai lentas, akmenis ar rakandus, motorolerių, nuo kurių išmetamų teršalų sunku kvėpuoti. Aplink nemažai mažučių parduotuvėlių, restoranėlių, barų, diskotekų, automobilių taisymo salonų ir dar visokių skirtingų verslelių, kurie sugeba įsiterpti į 6 kvadratinių metrų pločio patalpas. Judėjimas, šurmulys, bet nesijaučiame nesaugiai. Kelios gatvelės ir prieiname namą su tvorele, o Leonardo maloniai pakviečia mus į vidų. Patenkame į kiemą, kuriame linksmai vakaroja keletas šeimų. Keturios stambios juodaodės moterys ant grilio kepa kukurūzus ir dar kažką, aplink laksto gal penki pusnuogiai vaikiukai ir kelios katės. Mums įėjus moterys pakyla, nusišypso plačiai plačiai, pasisveikina angliškai ir padeda mums jaustis kaip namie. Bet mes dar net į vidų neįėjome! Paklausiu Leonardo, ar čia jo šeima. Jis atsako, jog ne, čia kaimynės. ,,Bet kaimynai juk kaip šeima, ar ne?” – šypsosi. Negaliu sutikti su juo, bet ir aš šypsausi, nes jo charizma tiesiog priverčia tai daryti. Leonardo atrakina dar vienus vartelius (atrodo saugu), žengdama pro juos įsipainioju į kokį tai spygliuotą krūmą, bet pajėgiu išsivaduoti. Žengiu tolyn ir kone užlipu ant mažo šuniuko. Šuniukas, aiškiai maišytas su anglų buldogu, kokių dviejų – trijų mėnesių amžiaus, šokinėja ir taip džiaugiasi, jog, atrodo, su juo visą jo trumpą gyvenimą dar niekas nėra žaidęs. Pasilenkiu prie jo, bet į rankas imti nenoriu – po galais, kas nors privalo tą būtybę išmaudyti, nes jo kvapą, man atrodo, galiu ne tik užuosti, bet ir girdėti. Įeiname į vidų. Galiu pasakyti, jog Leonardo negyvena prasčiau nei Lietuvos alkoholikai, kartais rodomi per ,,TV pagalbą”. Namelyje yra kelios atskiros durys, vienos yra jo kambario, kitos – draugo kambario, dar kitos – vonios kambario. Oho, visai neblogai. Jei ir dušas bus, tai ko čia dar daugiau norėti. Įeiname į gana erdvią virtuvėlę, ten stovi šaldytuvas, iš kurio Leonardo ištraukia ledinio vandens ąsotį ir pasiūlo mums. Pasiūlo mums prisėsti prie stalo. Iš kito kambario jis atsineša maždaug šešių kilogramų baltai juodą katę, pristato ją kaip savo geriausią draugę, o tada tiesiog kalbamės apie viską. Kalba einasi labai lengvai, iškart pajutau, kad mūsų naujasis draugas tikrai apsiskaitęs, o apie istoriją jis žino daugiau nei mes abu kartu sudėjus. Jis labai ambicingas – stengiasi pabaigti universitetą kuo geresniais balais, gilinasi į daugelį sričių ir turi labai gražių ateities svajonių. Paklausiu, kodėl Leonardo paliko savo šeimą kitoje valstijoje ir atvyko čia. Gyvenimas čia nepasižymi didele prabanga, o ir klimatas yra nenusakomai karštas. Šypsena nedingsta iš vaikino veido – jis paaiškina, jog yra gėjus, o kai tai pasakė šeimai, jiems tai nepatiko. Salvadoras dar yra vadinamas Brazilijos gėjų ir lezbiečių rojumi – čia egzistuoja visiška lygybė (bet ir apskritai visoje Pietų Amerikoje situacija yra panaši), gyvena daugybė homoseksualių porų, čia jiems saugu ir linksma. Jie taip pat gali legaliai tuoktis. Leonardo norėjo jaustis geriau dėl savo orientacijos, o ir pasirinktos psichologijos studijos Salvadoro universitete jam pasirodė aukštos kokybės. Vaikinas vienas persikėlė gyventi čia, o kadangi dėl mokslų negali turėti nuolatinio darbo, dirba laikinus darbelius ir iš to sugeba išgyventi. Leonardo yra pozityvus ir sakosi esąs laimingas – jis žino, jog išsilavinimas jam suteiks galimybę ateityje gyventi geriau, nors ir čia jis jaučiasi gerai, nes aplink gyvenantys žmonės yra geraširdžiai. Tik pamini, jog būtų kiek laimingesnis, jei turėtų antrą pusę.
Kiek pabendravę suprantame, kad būtų gerai kažko užkąsti. Jau 9 valanda vakaro, penktadienis, tad mūsų draugas pasiūlo eiti ,,į miestą” ko nors pavalgyti ir išgerti šalto alaus. Skamba fantastiškai, nes sėdėdami virtuvėje mes visi buvome kiaurai šlapi nuo savo pačių prakaito.
Nenoriai, tačiau paklausiu, ar saugu mums čia palikti savo daiktus. Iš tiesų, atrodo saugu, durys ir vartai yra rakinami, na bet… Leonardo pasako, kad mes nesirūpintume. Jis pasiūlo mums pasidėti daiktus į jo kambarį, o miegosime mes kitame, jo draugo, kambaryje. Mat jo draugas kelias naktis bus kažkur kitur ir ,,su mielu noru užleis mums savo kambarį”. Okay. Netrukus pasirodo ir pats draugas – smulkus afrikietiškos išvaizdos vaikinukas, iš pažiūros kokių 25-erių, ilgais dredais ir spalvingais marškinėliais. Vienas linksmiausių mano sutiktų brazilų. Paduoda mums ranką, angliškai nekalba, ispaniškai taip pat, bet vieni kitus suprantame. Miniatiūrinis buldogo mišrūnas įbėga į namus paskui mūsų naująjį pažįstamą, seka kiekvieną jo žingsnį cypdamas ir kriokdamas. Juodukas džiaugsmingai pakelia keturkoję būtybę ir išbučiuoja ją nuo galvos iki kojų. ,,Mano meile, koks tu gražus, kaip aš tavęs pasiilgau, kaip tu?” – kreipiasi į šunytį. ,,Jis mano draugas, mano naujasis draugas. Gavau jį dovanų, argi ne nuostabu?” – sako mums. Pasilaikau savo nuomonę sau ir paklausiu, ar šuniukas gyvena namuose, ar lauke. ,,Visur jis gyvena, juk jis laisvas padaras! Kaip ir mes esame laisvi, peace!” – džiaugsmingai atsako šeimininkas. Na taip, lauke, lovoje, argi didelis skirtumas? Svarbiausia juk laisvė. Stengiuosi nepamiršti, jog esame faveloje, ir bandau mėgti viską aplink. Juk iš tiesų, šie du naujieji draugai kelia mums pasitikėjimą ir kuria gerą nuotaiką. Juodukas patvirtina, kad galime keliauti į jo kambarį ir ten jaustis kaip namie, jog jam yra garbė priimti mus kaip svečius. Padėkojame ir planuojame eiti, tik į tualetą norime užsukti. Paklausus, ar būtų galima pasinaudoti tualetiniu popieriumi, kurio nesimatė tupykloje, Leonardo atsakė, jog jo neturi, nes nenaudoja. Pastovime tyloje minutėlę ir prisimename, jog turime popierinių nosinaičių kuprinėje. Išeidami gauname raktą nuo kambario, užrakiname savo daiktus ir vos neįlipame į šuniuko krūvelę prieškambaryje. Vaikinai į tai nesureaguoja ir mes greitai tai pamirštame.
Kaip linksminasi favelų gyventojai?
Leonardo mūsų klausia, ar mes norėtume pavakaroti čia, faveloje, jo kvartale, ar geriau nukeliauti į miesto centrą, kur daug modernių barų užsieniečiams. Bet mes čia tam ir atvykome, kad praleisti laiką būtent čia! Iš pradžių jis kiek nustemba, pamini, jog turėjo svečią iš Šveicarijos ir tas svečias nelabai gerai jautėsi vietiniame bare. Paklausiau, ar gali būti nesaugu. Jis nusijuokė: ,,Čia labai saugu. Čia jums nei su manimi, nei be manęs niekas nieko nepadarytų. Yra blogų žmonių, bet jie nevaikšto aplink, jie turi savo reikalų. Vienintelis dalykas, kas jums gali būti nepatogu, tai skurdas – čia žmonės nieko neturi, bet jie turi dideles širdis ir daug meilės, todėl jie yra laimingi. Na ir žinoma, jie į jus žiūrės. Balti žmonės čia atklysta retai, arba niekad”. Nutariame keliauti į kitoje gatvės pusėje esančią piceriją (pasirinkimo didelio nėra), o po jos į vietinį barą. Už maistą ir gėrimus trims sumokame tiek, kad net suskaičiuoti sunku. Lietuvoje už tiek gal vieną koka kolą galėtum nusipirkti. Aplink barą vyrauja tikrų tikriausia betvarkė. Kažkas su karučiu, kažkas su dėžėmis kažkur keliauja, motociklas bando prasibrauti pro žmonių minią ant kelio, kažkur girdėti Candombe, iš kitos pusės – techno muzika. Įeiname į vidų, ten koks dešimt plastikinių stalų su kėdėmis. Groja vietinė muzika, žmonės kalbasi, juokiasi, daug triukšmo. Tik vienas stalas tėra laisvas – arčiau įėjimo. Mums ta vieta nepatinka, nes jos nepasiekia ventiliatoriai, o čia karšta kaip pragare. Tačiau juk norėjome čia pasilinksminti, tai sėdame ir džiaugiamės. Leonardo pasiūlo pabandyti vietinio alaus ir mes sutinkame. Braziliško alaus skonis yra neišpasakyto šlykštumo (nesupykite, jei manote kitaip, tai tik mudviejų skonis ir mudviejų nuomonė, nors, palyginus su bendrais pasaulio alaus skonio ir kokybės standartais, vertinimas būtų vis tiek toks pats), tad per tuos tris mėnesius mes jo ragavome tikrai nedaug kartų. Na bet kai esi malonioje kompanijoje, 30 C, ledinis alus, na, patys suprantate.
Šnekučiuotis šioje vietoje mums neišėjo, reikėjo rėkti, kad vienas kitą girdėtume. Žilas tamsiaodis senelis, dirbantis prie baro, į mus visą laiką žiūrėjo gana nustebusiu, bet užtektinai draugišku žvilgsniu. Kaimyninių stalų vakarotojai arba visai nekreipė į mus dėmesio, arba bandė kelis kartus paklausti, kas mes tokie ir iš kokio krašto čia atsibeldėme. Kai kas norėjo sudaužti salut. Jautėmės puikiai ir saugiai, tik karštis jau buvo mus bepribaigiąs. Pabrėžiu, jog vietiniai žmonės be problemų dėvėjo ir džinsus, ir marškinius ilgomis rankovėmis. Nežinau, kas man nutiktų, jei man kas nors tokioje pekloje apmautų džinsus. Lankytojų amžius labai įvairus – nuo paauglių iki senelių ir babyčių. Amžiaus ir visokių kitokių cenzų čia nėra. Visi kartu, visi vieningi, visi laimingi. Kadangi sėdėjome beveik prie durų, galėjome matyti, kas dedasi lauke. O lauke buvo žymiai daugiau veiksmo, nei viduje. Privažiavęs devinto dešimtmečio kiniškas automobiliukas ritmą kalė gerokai stipriau, nei jaunimas mano močiutės kaime Šiaulių rajone. Automobiliuko bagažinėje įstatyta didžiulė kolonėlė afrikietišką beat’ą leido taip garsiai, kad visas kvartalas aplink šoko. O šoka afrikiečiai irgi savotiškai. Čia nerasime salsos ar bačatos, tai bus kiek vėliau, vakariniame žemyno krante. Čia viskas daug linksmiau – šokoladinės čikitos taip drebina savo gabaritus, kad žemė dunksi. Ir kuo tie gabaritai didesni, apvalesni, ir ypač – kuo mažiau čikitos apsirengusios, tuo greičiau prie jų prisijungia vyrai (arba nebūtinai, kaip ir minėjau, čia daug netradicinės orientacijos atstovų), kurie taip pat krato savo užpakaliukus į ritmą. Mano antroji pusė nebenorėjo stebėti lašinukų su virveliniais šortais šokio iš kelių metrų atstumo, tad nusprendėme išeiti pasivaikščioti. Leonardo paaiškino, kad penktadienį čia ypač daug veiksmo, o jaunimas tokiu būdu ieško antrų pusių. Gatvė be galo gyva – jau beveik vidurnaktis, o kur bežiūrėsi, ten žmonės šoka – matėme afrikietiškų motyvų, breiko, taip pat repuojančių grupelių. Penktadienio vakaras – tai galybė žmonių, susirinkusių gatvėje ir besisocializuojančių. Keista, bet daug alkoholio nepastebėjome – atrodė tarsi Naujų Metų šventimas Katedros aikštėje, tik šventėjų išvaizda kiek kitokia, ir jie blaivesni.
Kaip miegoti veikiančioje pirtyje?
Mūsų protėviai tvoras braškinančiomis žiemomis miegodavo ant pečiaus, o, pavyzdžiui, Suomijoje iki šiol populiaru žiemą miegoti pirtyje. Po to, kai visi išsiperia ir pirtis gerokai atvėsta. Lauke baltos pusnys, spaudžia šaltis, o tu miegi šiltoje pirtyje, kurios medinės sienos sulaiko šilumą iki pat ryto. Tačiau kaip tas miegas atrodytų, jei pirtis būtų nuolat kūrenama, o jūs neturėtumėte pasirinkimo, kur miegoti? Jei net ir išėjus laukan temperatūra būtų tokia pati? Būtent taip mes dvi naktis miegojome svečiuose pas Leonardo. Negalvokite apie ventiliatorių, negalvokite apie nieką iš nors kiek modernesnio pasaulio konteksto. Langai tose vietose stiklų neturi, tad juos galima atsidaryti, bet tai nė trupučio nepadeda, o dar ir žiogų į kambarį prišokinėja, kačių ateina, drieželių įropoja. Kadangi Pietų Amerikoje mes užsiimame lengvu alpinizmu, turime kalninės įrangos bei miegmaišius su palapine. Palapinės kambaryje nestatėme, bet kalninius miegmaišius išsitraukėme, nes negalėjome sau leisti miegoti ant to daikto, jų turbūt vadinamo lova, ir tos antklodės, kurią jie turbūt taip vadina, bet mes nevadintume. Miegmaišiuose miegoti negalėjome dėl karščio, bet galėjome miegoti ant jų. Taip praėjo mūsų maždaug 4-5 valandų naktis, ilgiau neištempėme. Pabudau su gaidžiais (jų ten daug gieda apie ketvirtą valandą ryto) ir tenorėjau lįsti į šaltą dušą (karšto ir nebuvo, bet ir nereikėjo). Na o duše, jau nekalbu apie išsimaudymą, bet tiesiog kad sušlapti, reikėjo gerų penkių minučių. Vanduo ne bėgo, o lašėjo, ir mums teko tuo pasitenkinti. Apie švarą favelose turbūt net nėra reikalo kalbėti, bet mano asmeninis supratimas apie švarą apskritai ganėtinai stipriai skiriasi nuo daugelio kitų supratimo. Man sunku įtikti su švara. Na, o šį rytą aš jau pradėjau galvoti, kad, nepaisant Leonardo svetingumo, galbūt viena naktis čia būtų per akis. Laukiant, kol mūsų draugas atsikels, bandžiau kažką parašyti, bet smegenys neveikė tokiame karštyje. Kambarys buvo kimšte prikimštas krikščioniškų knygų, bukletų ir lankstinukų, kurių kelis mes turėjome panaudoti vietoje vėduoklių (teatleidžia mums religingi žmonės, mes tikrai tų bukletų neaplamdėme). Tam, kad išgyventume. Nusprendėme, jog šią dieną skirsime miesto pažinimui, o ryt anksti ryte su nuomotu automobiliu važiuosime į Chapada Diamantina regioną (būtina aplankyti esant Salvadore!). Grįžę po keturių dienų dar pabūsime čia kelias dienas, apsigyvensime vietoje, tinkančioje žmonėms, ir ištyrinėsime miestą dar nuodugniau. Viskas būtent taip ir buvo.
Kontrastingasis Salvadoras
Ši diena žadėjo daug saulės ir spalvų. Viskas, pradedant architektūra ir baigiant maistu, buvo be galo spalvinga. Autobusu atkeliaujame iki centro, tai trunka apie 40 minučių. Vienintelis išsigelbėjimas autobusiuke yra atidaryti langai, per kuriuos jam važiuojant pučia karštas vėjas. Vis tik vėjas. Na, bet aš juk visada sakiau, kad man patinka karštis, saulė, tai dabar štai galiu džiaugtis į valias. Ir net daugiau, nei iš tiesų norėčiau. Pakeliui matome tikrąjį brazilišką gyvenimą – benamių irštvas, suręstas iš polietileninių maišų, vištas, lakstančias aplink, kalnus šiukšlių, būrius gyvų ir pusiau gyvų šunų (tai, patikėkite, yra skaudžiausia, ką galite pamatyti šiame žemyne. Ir jūs niekuo, absoliučiai niekuo negalite jiems padėti). Pravažiuojame narkomanų rajoną, kur jau ryte kampai pilni baltus miltelius beuostančių leisgyvių, šiek tiek primenančių žmones, padarų. Autobusui sustojus prie sankryžos, įvairaus amžiaus juodukai puola kišti atšaldytus vandens ir gaiviųjų gėrimų buteliukus pro langus, siūlydami juos pirkti. Jie taip pat siūlo pirkti įvairių sausainiukų, saldainių, telefono krovėjų, ausinių. Kiti pusnuogiai puola neaiškiu skysčiu plauti sustojusių automobilių priekinius langus ir vėliau prašo vairuotojų susimokėti. Nėščia paauglė, nešina maždaug vienerių metų vaikeliu, prieina prie mūsų lango ir prašo pinigų. Leonardo pasako portugališkai, jog mes negalime jai padėti. O ši jam atšauna, jog mes užsieniečiai, vadinasi, turime daug pinigų, o tai reiškia, jog turime viskuo su jais dalintis, nes jie nieko neturi, ir jiems reikia pinigų, kad galėtų vaikus auginti. Autobusas pajuda ir netrukus jau būname miesto centre.
Centras, kaip ir visuose Brazilijos miestuose, modernus, sąlyginai tvarkingas (metro mus apskritai sužavėjo – ne visos šalys Europoje turi tokią sistemą), kiek sumišęs su apleistomis istorinėmis detalėmis. Į akis krenta tai, jog daugiau nei 90% gyventojų čia yra afrikiečiai. Brazilija apskritai turi nemažą afrikiečių populiaciją, tačiau Bahijos valstijoje jų tankumas didžiausias. Šios šalies miestuose visuomet yra du absoliučiai skirtingi gyvenimai – pačiame mieste, ir miesto pakraščiuose. Pastaruosiuose be vietinių patikimų žmonių niekada nebandykite rodytis – negrįšite.
Atlanto vandenynas šiandien ramus, vanduo mėlynas ir, atrodo, pakankamai švarus. Nauji pastatai balti, keliai sutvarkyti, o senesnė architektūra barokiškai didinga. Matome profesionalių grafičių, apskritai daug sienų dekoracijų. Leonardo pamini, jog ,,čia šalia yra pats geriausias gėjų klubas mieste”, o tada pasiūlo aplankyti šventyklą. Leonardo papasakoja, jog jo šeima yra katalikiška, ir ši religija jam visą gyvenimą buvo brukama. Jis nesmerkia religijos, jis mano, jog žmogus privalo kažkuo tikėti, ir jei jis gyvena vedamas bendrų moralės normų, visiškai nesvarbu, kas yra jo Dievas. Štai jo draugas, kurio kambaryje mes nakvojome, irgi yra prisiekęs katalikas (didžioji dauguma brazilų yra karštai tikintys), bet, anot Leonardo, jam niekada dėl to nekilo problemų, priešingai, jis gerbia draugo pasirinkimą. Tačiau pats Leonardo visuomet domėjosi afrikietiška kultūra. Brazilijoje jos labai daug, o vietiniai Salvadoro gyventojai yra beveik visi afrikiečiai, vergų, 17-tame amžiuje atplukdytų iš Afrikos, palikuonys. Leonardo pabrėžia, jog afrikietiškos religijos jam artimesnės, ir jis dažnai apsilanko ne tik šventyklose, bet ir apeigose. Jam taip patinka Afrika, jog už pusmečio jis planuoja pirmąją savo tarptautinę kelionę – į Pietų Afrikos Respubliką. Leonardo vedai mus į šventyklą ant vandenyno kranto.
Candomble ir Umbanda
Afrikiečiai į Braziliją atsivežė ne vieną religiją ir praktiką, bet šiandien labiausiai praktikuojamos yra dvi – Candomble, pagrinde besiremianti Yoruba, Fon, Bantu etninių grupių tradicijomis, ir Umbanda, susikūrusi jau Brazilijoje, Rio de Žaneire, maždaug 1920-aisiais. Kartu su kitomis praktikomis į Braziliją iš Afrikos buvo atkeliavęs ir Islamas, bet jis išnyko labai greitai, užleisdamas vietą pagrinde dviems minėtoms religijoms. Nors ir dauguma afrobrazilų šiandien yra katalikai, vos 5% jų praktikuoja grynas afrikietiškas religijas, Salvadore šventyklos yra labai gerbiamos, jose nuolat vyksta užsiėmimai, apeigos, švenčiamos tradicinės šventės, rengiami pasibuvimai. Leonardo apgailestauja, jog, norėdamas priimti Candomble, jis turėtų išmokti bent Yoruba kalbą, bet tai jam atrodo pernelyg daug, bent jau kol kas. Apeigų metu žmonės nekalba portugališkai, bet kasdienis bendravimas vis tiek vyksta vietine kalba. Ne afrikietiško kraujo brazilai ir užsieniečiai taip pat gali sudalyvauti ceremonijose šventyklose, bet ne visose, o ir nuotraukų gali būti, kad jums neleis daryti. Bet prisiminimai liks.
Ant akmenuoto vandenyno kranto stovi nedidukas namelis, niekuo per daug neišsiskiriantis. Aplink zuja vietiniai gyventojai, kai kurie tiesiog prabėga, kiti sėdi ir šnekučiuojasi, kiti tempia valteles iš ar į jūrą žvejybai, dar kiti maudosi šiltose Atlanto bangose ir nemato jokių gyvenimiškų rūpesčių. Šventyklėlė atrodo tarsi jaukus spalvingas kambarys. Altorių sudaro daugybė šventųjų statulėlių, dega kelios žvakutės, vyrauja ramybė ir vėsa. Moteris undinė, išpiešta ant sienos, yra Yemaya. Tai jūrų deivė, simbolizuojanti gyvenimo srautą, tapatinamą su vandenyno srautu. Tai galinga dievaitė, kurios skulptūrą pamatysime ir miesto centre.
Kokia įdomi yra dviejų kultūrų sąsaja. Kaip įspūdinga stebėti dviejų absoliučiai tolimų ir skirtingų požiūrių ir gyvenimų susidūrimą, kuris gyvuoja jau keletą dešimtmečių. Ir kaip aiškiai mes galime šiandien matyti tų žmonių norą ir pastangas išsaugoti tai, kas yra jų, ir tiktai jų, tai, ką jie atsivežė ir nepaisant kančios ir prievartos išsaugojo savo vaikams šitiek metų. Man skaudu ir tuo pat metu džiugu suprasti, jog šie žmonės vis dar kalba keliomis Afrikos kalbomis, o žinias jiems perdavė jų protėviai, kovoję dėl jų geresnio rytojaus. Man džiugu matyti afrikiečių šeimas, spalvingais tradiciniais apdarais pasipuošusias ir žygiuojančias gatvėmis. Mane žavi jų tekstilės ir fasonai. Bet jie tinka tik juodaodžiams 🙂 Iš kitos pusės, ne visi yra tokie stiprūs ir atsidavę. Pats miestas nepasižymi išskirtiniu saugumu, o turistams tamsiuoju paros metu nepatartina vaikščioti gatvėmis, nebent esate centriniame lauko restorane ar bare, kuris gerai apšviestas ir jame pilna žmonių. Salvadoras yra ypač kontrastingas – matydami tas spalvingas tvarkingas šeimas, kitoje gatvės pusėje matome kreko vartotoją su keliolikos metų patirtimi ir puse rankos, kurios likusi dalis yra tiesiog styrantis kaulas. Čia labai daug benamių, narkomanų, puolusių žmonių ir tokių, kurių jau ir žmonėmis nebepavadinsi. Ir tai yra Brazilija. Sveiki atvykę.
Keliaukite į Salvadorą valgyti
Po Pietų Ameriką keliavome lygiai vienerius metus ir vieną savaitę. Kasdien sutikdavome keliautojų iš viso pasaulio, arba vietinių žmonių, kurie dažnai klausdavo, kas buvo skaniausia, ką teko ragauti. Aš jau esu minėjusi, kad Pietų Amerikos virtuvė bendrai manęs nežavi, išskyrus keletą patiekalų. Tačiau Brazilija yra visai kitokia (Brazilija ir kultūriškai, ir visaip kitaip nėra Pietų Amerika, išskyrus geografiškai). Čia maisto įvairovė tokia didelė, kad jūsų skrandis ir širdis gali dainuoti kiekvieną dieną. Brazilai valgo viską – vaisius, daržoves, grūdines kultūras, šakniavaisius, mėsą, žuvį (daug daug nuostabios jūrinės ir upinės žuvies, priklausomai nuo regiono), jūros gėrybes. Šalis turi didelę populiaciją, kokybiško maisto poreikis yra didelis, ir visa ta populiacija yra puikiai aprūpinama. Pasivaikščiojimas po turgus ar parduotuves yra be galo įdomus, būtinai tai padarykite, jei keliausite į bet kurį Brazilijos miestą. Šalis turi daugybę hektarų teritorijos, kurios didelė dalis yra labai vaisinga – žmonės maistą užsiaugina patys. Čia viskas auga, o jei neauga, jie padaro, kad augtų. Brazilai yra gana darbštūs palyginti su likusiomis žemyno šalimis (bet čia jau atskira istorija, apie kurią turėsiu papasakoti kurią dieną :). Taigi kas man buvo skaniausia Pietų Amerikoje? Moqueca. Moqueca, ir dar kartą moqueca.
Jei vyksite į Bahijos valstiją ir Salvadorą, moquecos neišvengsite. Čia tai – tradicinis patiekalas, kurį rasite kiekviename restorane. Moquecą esame ragavę jau kiek anksčiau – jos galima rasti ir kituose miestuose. Kadangi Salvadoras yra skalaujamas Atlanto vandenyno, čia apstu žuvies, jūros gerybių ir iš jų gaminamų patiekalų, kurių niekur kitur galite ir nerasti. Leonardo mums pataria, kur suvalgyti geriausią patiekalą mieste, tačiau jis pats prie mūsų neprisijungia – jis nenori valgyti gyvūnų, o ir apskritai jis valgo labai mažai, jam maistas nėra įdomi tema. Moqueca atrodo kaip geltonas šiupinys (Salvadoro spalva!), kuriame daug jūros gėrybių ir daržovių. Gaminamas šis patiekalas pakepinant šviežias krevetes kokosų ir dendê piene su aštriais čili pipirais, daug česnako, petražolėmis ir pomidorų pasta. Troškinant išgaunama tiršta geltona masė, kuri yra pats svarbiausias ingredientas. Moqueca patiekiama dideliame apvaliame troškintuve, o atskirai patiekiami ryžiai (dažnai taip pat virti kokosų piene) ir mandioca (manijoka, sumedėjęs krūmas, Pietų Amerikoje plačiai vartojamas kaip garnyras ar ingredientas, šiuo atveju turime omeny jo miltelius). Patiekalas yra gana sunkus ir jo visada daug, todėl prieš užsisakydami pasitikslinkite, keliems žmonėms jis skirtas. Moqueca apibūdina Salvadoro skonį ir emociją, tik jo kasdien neišeitų valgyti, tiesiog labai jau ten visko daug. Nors aš turbūt galėčiau 🙂
Dar vienas patiekalas, kurį jūs privalote pabandyti Salvadore, yra acarajé. Iš ko jis? Žinoma, iš krevečių. Ir nebijokite, jog karštame ore valgyti krevetes yra pavojinga. Visas geriausias jūros maistas ateina iš karščiausių pasaulio regionų, o brazilai maisto gamybai atiduoda visą savo sielą – produktų kokybė ir skonis jiems yra pirmoje vietoje. Acarajé yra populiariausias gatvės maistas Bahijos valstijoje, o taip pat ir vienas išskirtiniausių visoje šalyje. Acarajé – tai trintos juodosios pupelės, susuktos į kukuliuką ir keptos dendê aliejuje. Kai kukuliukas pagaminamas, jo vidus atveriamas ir ant viršaus užmetama vatapá (nuostabaus skonio pasta iš krevečių, anakardžių riešutų, žemės riešutų (Brazilija turtinga riešutais!), dendê bei kokosų aliejaus), tuomet dar ant viršaus keliauja kelios luptos krevetės, aštrus čili padažas bei caruru (prieskonis, pagamintas iš okros ir žemės riešutų). Galų gale – smulkiai pjaustyti pomidorai. Jau galvojate apie lėktuvo bilietus, ar ne?
Salvadore ragavome daug, ir viskas labai patiko. Nepamirškite natūralių vaisių šerbetinių ledų (tokių vaisių irgi beveik niekur kitur nerasite) desertui ir šaldyto kokoso riešuto, kurį gatvės pardavėjas jums ištrauks tiesiai iš ledo dėžės, su mačete perskels viršūnę, ir jūs mėgausitės labiausiai gaivinančiu gėrimu pasaulyje. Na o aš dar pagalvosiu, ar reikėtų parašyti atskirai apie Brazilijos skonius 🙂
Saulėlydžiai ir draugai visam gyvenimui
Leonardo mums sakė, jog Salvadoro saulėlydžiai suvienija draugus visam gyvenimui. Antroje dienos pusėje po ilgo pasivaikščiojimo senamiesčio gatvelėmis, atsigaiviname ledinėmis kokoso sultimis. Jei esate Salvadore, kokoso vandenį (ne pieną!) gersite nuolat, dėl trijų pagrindinių priežasčių. Pirmoji, jog net vanduo karštyje taip neatgaivina. Antroji, jog šios sultys padeda išlaikyti skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą organizme ir yra vienas geriausių skysčių kūno hidratacijai palaikyti. Na o trečioji priežastis yra kaina. Už vieną litrą (kokosai ten pilni, ir labai dideli) sulčių sumokėsite vos pusę euro. Prisėdame palmių pavėsyje, o šiltas vėjelis, atkeliaujantis iš vandenyno pusės, gaivina dar labiau. Aplink pilna žmonių su kokosais – kai kas ilsisi ant žolytės ir šnekučiuojasi, kai kas skaito ar groja muziką. Vietiniai paaugliai žaidžia paplūdimio tinklinį. Tranzuotojai iš Argentinos mokosi vaikščioti per virvę, prisirišę ją prie palmių. Kiti mokosi žongliruoti. Vėliau jie iš to uždirbs centų ir taip galės tranzuoti toliau. O aš staiga išgirstu… kažką mane šaukiant! Girdžiu savo vardą!!
Kažkur Brazilijos afrikietiškoje dalyje kažkas mane šaukia vardu. Na tai sveikas, gyvenime, koks tu įdomus. Prie mūsų prieina besišypsantis mulatas, ir klausia, ar čia tikrai aš. Tai ką man dabar daryti, ar aš jau per parą čia žvaigžde patapau? Atsakau, jog turbūt aš (pati pradėjau abejoti). Jis mandagiai prisistato ir sako, jog išsiuntė man daug žinučių per keliavimo programėlę, norėjo pakviesti mus pasivaikščioti po miestą, bet aš jam neatsakiau. Pamatęs du užsieniečius, jis nusprendė patikrinti, gal čia mes. Mažas tas pasaulis. Dėl to ir gražus. Neatsakiau jam, nes internetas mūsų laikinuose namuose nebuvo pačios aukščiausios kokybės, o ir žinučių susitikę su Leonardo daugiau neskaitėme. Mulatas, vardu Vagneris, sakė, jog Salvadore visi draugai, svarbiausia yra draugystė ir meilė. Kuo daugiau draugų, tuo malonesnis gyvenimas. Jis prisijungė prie mūsų, ir mes nutarėme lėtai keliauti link saulėlydžio. Plati gatvė palei vandenyną pilna niekur neskubančių vaikščiotojų, dangus pamažu keičiasi iš mėlyno į švelniai oranžinį, o aukštos palmės aplink kuria nuostabaus grožio šešėlius. Priešakyje švyturys – pagrindinis objektas, aplink kurį susitelkę kiekvieną vakarą saulėlydį stebi minios žmonių. Sustoję nusipirkti vandens sutinkame europietiškos išvaizdos keliautoją, kuris atskrido iš mūsų kaimyninės Lenkijos. Su juo mes kitą dieną išvykome į Chapada Diamantiną, ištyrinėjome aplinkinę gamtą ir išsiskirdami sutarėme susitikti Europoje, kai tik mes grįšime. Gal tikrai tie saulėlydžiai ypatingi?
Naktinis gyvenimas
Daugybė Salvadoro mūrų ir sienų sako: “Smile, you are in Bahia!” (,,Šypsokitės, jūs esate Bahijos valstijoje!”). Tai tarsi jų šūkis, labai tiksliai apibūdinantis vietinį gyvenimą. O nusileidus saulei tas gyvenimas tik prasideda. Žinoma, pirmiausia dėl to, jog alinantis karštis iškeliauja bent dešimčiai valandų. Miestas pasidabina daugybe spalvingų švieselių, žibintų, kavinės, restoranai, ledainės (nepamirškite tradicinio šerbeto açaí!) atveria duris ir pradeda darbą, o žmonės plūsta į miesto centrą pasilinksminti, pavalgyti, ar tiesiog pasižiūrėti naktinio gyvenimo. Kiek anksčiau aš minėjau, jog tamsoje Salvadoras pavojingas, bet dabar sakau, jog čia pilna žmonių. Salvadoras nėra saugiausias miestas. Ten, kur vyksta naktinis gyvenimas, pakrantėje bei senamiestyje, yra tikrai saugu, jei sugebėsite prižiūrėti savo daiktus (jokių telefonų šortų kišenėse!). Bet jei jūsų viešbutis toliau nuo susitelkimo vietų, pėsčiomis neikite. Nebent mokate kovos menų. Bet ir tuo atveju geriau neikite.
Mūsų grupelė žygiuoja palei vandenyną, jame net ir sutemus pilna besimaudančių vaikų ir suaugusiųjų. Muzika groja visur – kai kur ją groja maitinimo įstaigos, taip kviečiančios užeiti, kai kur grupelės žmonių, susėdę gatvėse muša būgnelius ir groja kitokiais, kai kada net nematytais, instrumentais. Kartas nuo karto galite pamatyti stambias juodaodes merginas kratančias XXXL dydžio užpakalius draugų būrelyje. Jos ne prostitutės, nors ir tokia išvaizda bei apranga mūsų šalyje galėtų reikšti tik tai. Jos normalios merginos, o tas ,,šokis” yra visiškai normalus elgesys. Kiekvienas rateliu krato užpakalį, vienam sekasi geriau, kitam – kiek prasčiau. Kuo didesnis užpakalis, tuo geriau sekasi. Toks yra Salvadoro grožio idealas. Būtent dėl šios priežasties stambios merginos (o jos beveik visos apvalainos) nevengia atvirų ar keliais dydžiais per mažų drabužių, o virvelinės kelnaitės paplūdimyje yra būtinos kiekvienai.
Salvadore galite rasti modernių ir labiau vietinei publikai skirtų pasilinksminimo vietų. Jei norite linksmintis, geriau nesineškite kreditinių kortelių, ir tada galite gerti kaipirinjas visą naktį ir šokti tol, kol nebegalėsite. Čia bus tikrai linksma. Mes pasirenkame staliuką lauke ramesniam vakarui (nes ryt vykstame į, tuo metu to dar nežinojome, vieną gražiausių mūsų kelionių Brazilijoje) ir praleidžiame ten keletą valandų. Greitai judėsime atgal į favelą, nes ji oi, kaip toli. O ryt, praleidę dar vieną naktį pirtyje, iš pat ryto pajudėsime link Chapados.
Pelourinho – senasis Salvadoro miestas
Grįžę iš kelionės aplink Chapadą (apie tai dar rašysime), dar turime kelias dienas Salvadoro gyvenimui apžiūrėti. Su Leonardo mes daugiau nebesusitikome, nes jis tomis dienomis turėjo dirbti, bet susitiksime kada nors ir kur nors. Visi mūsų draugai yra visuomet laukiami mūsų namuose Europoje.
Salvadoro senamiestis yra vienas fotogeniškiausių šiame žemyne. Aukštutinė jo dalis (port. Cidade Alta), pavadinta Pelourinho (kas portugališkai reiškia mušimą, ,,lupimą”), o vietinių tiesiog trumpai vadinama Pelo, gyvuoja nuo 1594-ųjų, kai buvo atrasta portugalų. Šis barokinis senamiestis yra įtrauktas į UNESCO vertybių sąrašą ne tik kaip pirmoji kolonijinė Brazilijos sostinė, bet ir kaip pirmoji vergų prekybos vieta Pietų Amerikoje. Turėdamas kruviną praeitį, miestas šiandien esti šurmulingas – jame ganosi ne tik turistai, bet ir linksmai laiką leidžia salvadoriečiai. Yra sakoma, jog brazilai visada švenčia (“If you are in Brazil, it’s fiesta all the time”), ir tai yra tiesa – jų kasdienio gyvenimo nepalyginsi su mūsų rimtumu, skubėjimu ir retai besišypsančiais veidais (na, čia toks žemyno standartas – keliautojai visuomet sako, jog grįžus į Europą yra sunkiausia priprasti prie ryškiai sumažėjusio šypsenų kiekio). Spalvingose gatvelėse apstu visko – galerijų, suvenyrų parduotuvių, tradicinio maisto restoranų, architektūrinio paveldo bažnyčių, muziejų. Pamatysite daug gatvėse grojančių vaikų ir suaugusiųjų – Candombe ritmai čia netyla dieną naktį. Praeisite gatvę, kurioje buvo nufilmuotas Michael Jackson klipas “They don’t really care about us”.
Nepaisant kampuose miegančių valkatų, vaikščioti gatvelėmis jauku, o jei netyčia užklysite į kokį nesaugesnį posūkį, patruliuojantys policijos pareigūnai jums pasakys, kad geriau apsisukti ir grįžti.
Salvadoro miestą jungia dvi dalys – viršutinioji ir apatinioji. Jas skiria natūraliai susiformavusi statuma. 1873-aisiais miestą sujungė keltuvas Lacerda, kuris yra laikomas istoriniu Brazilijos paveldu, bei esantis vienas pirmųjų tokio pobūdžio keltuvų Pietų Amerikoje. Iš pradžių buvęs hidraulinis, šiandien keltuvas yra elektrinis ir aukštyn žemyn kasdien pakelia apie 33 000 keleivių. Vos už 0,15 realių (apie 0.05 euro centų) juo persikelti galite ir jūs. Tik nepamiškite apatinėje dalyje aplankyti Mercado Modelo – tradicinio turgaus, kuriame galima įsigyti braziliškiausių maisto produktų. Mums tiesiog patiko miesto vaizdas šalia šios įžymios vietos – aplinka šnopuoja istorija, bet nėra abejinga tam tikroms modernaus gyvenimo detalėms. Tiesiog braziliška. Beje, mažai kas net ir nuvykęs ten pastebi, jog iš čia, dėka Baía de Todos os Santos (Visų Šventųjų įlanka), galima matyti saulę leidžiantis vakaruose.
Kodėl Salvadoras?
Dauguma lietuvių, susiruošusių aplankyti Braziliją, galvoja apie Rio de Žaneirą, San Paulą, drąsesni ir daugiau laiko turintys apsvarsto Amazonijos regiono aplankymo galimybę. Salvadoras Pietų Amerikoje yra labai populiarus kelionių taškas, nesunkiai pasiekiamas iš pietinės šalies dalies. Ką aš siūlyčiau aplankyti? Tai priklauso nuo jūsų. Jeigu mėgstate atvirukines žymiausias pasaulio vietas, didelius modernius miestus su nemodernumo atspalviais, vakarėlius iki ryto ir tada iki vakaro, keliaukite į Rio. Tai įdomi patirtis, suteikianti galimybę pamatyti ir vieną pasaulio stebuklų. Tačiau jei jus domina gilesnė kultūra, istorija, bohema, arba tai, apie ką informacijos nerasite kiekviename kelionių gide, rinkitės laikinąją sostinę. Jau nekalbu apie tai, jei esate afrikietiškų ritmų mėgėjas. Salvadoras, kaip ir bet kuris didesnis Brazilijos miestas, siūlo didelį gerų viešbučių pasirinkimą, maistas ten tiesiog fantastiškas, o turizmo sezonas yra ištisus metus. Šalia Salvadoro galima aplankyti vieną unikaliausių gamtos dalelių žemyne – Chapada Diamantina regioną.
Kodėl ten vykti?
- Nes Salvadore vyksta patys geriausi karnavalai.
- Nes saulė čia nepasislepia ištisus metus.
- Nes tik čia galite sužinoti daugiausiai apie afrobraziliškas religijas, šimtmečius išsaugotas kultūras, apsilankyti unikaliose šventyklose ir apeigose.
- Nes tik čia afrikietiški ritmai susipina su karšta braziliška fiesta.
- Nes čia yra vienas liberaliausių Pietų Amerikos miestų.
Nes čia visi šypsosi (aš neperdedu).
Nes šalia yra Chapada Diamantina – gamtos perlas, kuris dar nėra atrastas daugybės keliautojų.
Nes šio miesto istorija yra verta bent keleto dienų jūsų gyvenime.
Nes čia galite kasdien valgyti skaniausias Atlanto vandenyno gėrybes.
Svarbu:
Nepaisant Salvadoro populiarumo ir istorinės reikšmės, tai nėra saugus miestas, todėl būtina būti atidiems tiek šviesiuoju, tiek tamsiuoju paros metu – jei nėra būtina, nerodyti brangios elektronikos (pavyzdžiui, kamerų), nenešioti laikrodžių bei brangių juvelyrinių dirbinių, visuomet turėti savo daiktus prie savęs.
Patartina turėti nedidelę spynelę arba kitokio tipo užraktą kuprinei.
Nevaikščiokite mažomis, atokiomis, o ypač tamsiomis gatvelėmis. Jei pasukote į gatvę, kuri atrodo tuščia arba jaučiatės nesaugiai, iškart grįžkite atgal. Gatvėse visuomet pilna patruliuojančių pareigūnų, kreipkitės į juos, jei nesijaučiate saugiai arba nesate tikri dėl savo buvimo vietos.
Turėkite miesto žemėlapį ir stenkitės laikytis turistinių vietų, nebent turite pažįstamų, kuriais pasitikite, ir jie jums gali parodyti daugiau.
Visuomet turėkite vandens ir kremą nuo saulės – Salvadoras yra tropinėje klimato juostoje.
Nors tai ir nėra viešai skelbiama, patarčiau nesimaudyti miesto paplūdimiuose. Jie atrodo gana švarūs ir galbūt net patrauklūs, tačiau saugiau būtų rinktis palūdimius, esančius prie miesto, pavyzdžiui, Praia do Forte (labai rekomenduojame!), Massarandupio, Stella Maris. Praia do Forte yra nedidelis, jaukus ir labai saugus miestelis, turintis daug gerų pasiūlymų norintiems pasimėgauti Atlanto vandenyno teikiamais malonumais.
Negerkite vandens iš čiaupo.
Mieste saugu naudotis metro (aukšta kokybė ir žema kaina), taip pat miesto autobusais (tačiau jie dažnai esti perpildyti, o oro kondicionieriaus beveik niekada nėra), bei taksi (tik iškart sutarkite su vairuotoju dėl kainos. Derėkitės – tai normalu, ir tai veikia :).
Detalės
Klimatas: tropinis, visus metus, aukštas drėgmės lygis.
Kuriam laikui apsistoti? 2-3 dienos, ir dar tiek pat Chapada Diamantina regionui (arba 2-3 dienos miestui ir 4 dienos Chapada Diamantina regionui).
Kur apsistoti? Salvadoras siūlo platų viešbučių pasirinkimą – nuo tarptautinių prabangių ant vandenyno kranto iki barokinių posadų su labai skaniais pusryčiais.
Biudžetas: žemas – vidutinis.
Saugumo lygis: reikia būti atidiems.
Kaip nuvykti? Patogiausia keliauti oro transportu iš Rio de Žaneiro, Brazilijos, arba San Paulo. Kai kurios aviakompanijos gali pateikti gerų pasiūlymų tiesiogiai iš didžiųjų Europos miestų.
Kur toliau? Aplankius Salvadoro miestą būtina ištyrinėti Chapada Diamantina regioną. Tam geriausia alternatyva yra automobilio nuoma, kuri Brazilijoje yra labai nebrangi (automobiliai yra nauji ir saugūs, galima pasirinkti vietines arba tarptautines nuomos kompanijas. Tarptautinio vairuotojo pažymėjimo nereikia, tinka lietuviškas). Vietinės turizmo agentūros jums taip pat gali pateikti kelių dienų pasiūlymų į Chapada Diamantina. Iš Salvadoro keliaujant į pietus pagrindiniai turistiniai taškai yra Rio de Žaneiras ir San Paulas, o į šiaurę – Brazilijos nacionaliniai parkai (pavyzdžiui, Lençóis Maranhenses (Lencois Maranhenses smėlynai) ir pajūrio (ypač nardymo) kurortai Porto de Galinhas, João Pessoa, miestai Recife ir Fortaleza.
Ką būtina aplankyti ir nuveikti Salvadore?
- Išvaikščioti Pelourinho – aukštutinį miestą.
- Nusileisti Lacerda keltuvu.
- Aplankyti Mercado Modelo – tradicinį maisto turgų.
- Aplankyti bent vieną tradicinę šventyklą (Casa de Yemanjá):
- Aplankyti Barra švyturį vakare – nepamirštamiems saulėlydžiams.
- Nuvykti į žemutinį miestą pasivaikščiojimams palei vandenyną, kokosams, poilsiui palmių pavėsyje bei pašnekesiams.
- Aplankyti bent vieną tradicinių restoranų. Mes rekomenduojame šiuos du:
- Suvalgyti acarajé. Acarajé galite rasti daugelyje vietų, bet mes rekomenduojame šią (nepamirškite, jog tradiciškai tai – gatvės maistas):
- Suvagyti açaí – tradicinio šerbeto iš açaí tropinių uogų, randamų Amazonijoje. Šio gardėsio rasite kiekvienoje ledainėje, ir visur jo skonis pasakiškas.
- Padaryti daug spalvingų nuotraukų barokiniame senamiestyje.
- Pabendrauti su draugiškais salvadoriečiais.
- Pavakaroti ant vandenyno kranto prie Barra švyturio ir įlankos.
- Aplankyti Chapada Diamantina regioną.
- Aplankyti kelis arba visus rekomenduojamus muziejus:
– Casa do Rio Vermelho, dviejų įžymių brazilų rašytojų Jorge Amado ir Zélia Gattai namas-muziejus.
– Museu de Arte Moderna – modernaus meno muziejus.
– Museu Afro-Brasileiro – vieta, kur galima giliau pažvelgti į afrobraziliškas šaknis.
– Museu Náutico da Bahia – būdamas pakrantės miestu, Salvadoras turėjo daug jūros mūšių. Muziejus įrengtas pačiame Barra forte – švyturyje.
