- Vakar vilkėjau šortus, šiandien – jau dvigubas kalnines kelnes ir žieminę kepurę.
- Esu beveik tikra, jog apie tundrą Ekvadore ar apskritai Pietų Amerikoje nesate girdėję.
- Aš džiaugiausi, jog mano adaptacija kvėpavimui aukštikalnėse dabar yra be galo gera – aš niekada nebūčiau pagalvojusi, jog bėgiosiu kalnais 4 kilometrų aukštyje.
- Ekvadore įėjimas į nacionalinius parkus yra nemokamas (nebent norite kempingauti). Neskubu tuo džiaugtis, nes būtent tokių išlaidų man dažniausiai nebūna gaila, bet šįkart aš šypsausi – viskas suorganizuota labai teisingai.
- Aplink jas veši pūkuota kalnų augmenija – vėjas specialiomis šukomis tuos kupstelius kasdien šukuoja. Beje, jie tik atrodo kaip kailiniai. Iš tiesų šie kupstai yra aštrūs lyg peiliai.
- Vos įžengus į šią susiraičiusių kamienų giraitę, pasijunti lyg pasakoje, arba mokslinės fantastikos filme.
- Tai tyriausi namai, kuriuose lankiausi kaip svečias. Ir tik nuo mūsų priklauso, kaip ilgai jie tokiais išliks.
Ekvadoras tokia jau šalis – čia keliaudamas vis kyli aukštyn, leidiesi žemyn, vėl kyli aukštyn, ir vėl, ir vėl… mano lamos vilnos apdaras iš Peru kas kelias dienas keičiasi vietomis su vasariniais drabužiais. Vakar vilkėjau šortus, šiandien – jau dvigubas kalnines kelnes ir žieminę kepurę. Šiuo metu mes viešime Kuenkoje, jaukiame miestelyje pietinėje šalies dalyje, Andų tarpukalnių slėnyje. Kuenka yra vienas įdomiausių kultūrinių taškų. Išėję ryte turime tiek veiklos, kad grįžtame jau sutemus. Bet mes nebūtume mes, jei ir čia nepalypėtume aukščiau ir nepažiūrėtume, kas ten gyvena.
Kachaso nacionalinis parkas (Parque Nacional Cajas)
Už 33 kilometrų nuo miesto mes radome rojų danguje. O danguje todėl, kad šie 28544 hektarai alpinės tundros prasideda 3000 metrų aukštyje, ir pasiekia 4450 metrų. Esu beveik tikra, jog apie tundrą Ekvadore ar apskritai Pietų Amerikoje nesate girdėję. Daug kas man sakė, jog kelionė aplink šį kontinentą bus karšta karšta. O gi ne visai taip – didžiąją dalį žemyno užima Andų kalnai ir Kordiljeros, tad viršukalnėse esti ir stepių, ir daug sniego. Na o šįvakar aš galiu pasakyti, jog, per vienerius metus ištyrinėję Andus tikrai nuodugniai, mes visgi atradome naują vietovę, kuri absoliučiai pribloškė savo grožiu ir natūralumu. Šis nacionalinis parkas yra viena iš kelių (suskaičiuojamų ant vienos rankos pirštų) aukštikalnių tundros plotmių pietinėje hemisferoje.
Cajas buvo paskelbtas nacionaliniu parku tik 1996-aisiais. Istoriškai šios žemės priklausė vietinės indėnų etninėms grupėms, pagrinde Cañari gentims. Šių žmonių tikėjimas rėmėsi mėnulio, ežerų, kalnų garbinimu, o dabartinio parko teritorija buvo laikoma šventa. Iki tol, kol buvo užimta Inkų civilizacijos. Šiandien šioje iki šiol šventai atrodančioje žemėje mes praleidome maždaug 5 valandas, o jos, nepaisant aukščio, vėjo, šalčio ir kaitrios saulės, prabėgo tarsi keletas gilių akimirkų. Aš džiaugiausi, jog mano adaptacija kvėpavimui aukštikalnėse dabar yra be galo gera – aš niekada nebūčiau pagalvojusi, jog bėgiosiu kalnais 4 kilometrų aukštyje. Tokia fizinė būsena leido pamatyti daugiau negu dažnai yra rekomenduojama.
Ekvadore įėjimas į nacionalinius parkus yra nemokamas (nebent norite kempingauti). Neskubu tuo džiaugtis, nes būtent tokių išlaidų man dažniausiai nebūna gaila, bet šįkart aš šypsausi – viskas suorganizuota labai teisingai. Per dieną čia įleidžiama ne daugiau 92 lankytojų, grupėms būtinas gidas, reta augmenija yra apsaugota nuo naminių gyvulių, o žmonėms padaryti specialūs takai. Kodėl miniu naminius gyvulius, tikriausiai pagalvojote. Todėl, kad aplinkinėse šalyse (turbūt labiausiai išskirčiau Peru) aukštikalnės nėra tokios švarios, kokias jūs matėte, pavyzdžiui, Alpėse. Tie vargšai Andai yra tiek nutręšti karvių, lamų, kiaulių ir kitokių naminių gyvūnų išmatomis, jog nė vienas kristalinio vandens upeliukas ten nesrūva šviežiu vandeniu. Taip, teisingai, tai reškia, jog eidami į kalnus trims dienoms jūs ir vandens nešitės ant savo gležnų pečių trims dienoms, plius dar atsarginio, nes taip daroma visada. Na, o Kuenkos apylinkės iš Kachaso nacionalinio parko gauna beveik 60% viso geriamojo vandens.
Užsiregistruojame storame sąsiuvinyje ir išeiname į vėjuotą, bet saulėtą dieną.
Penkios valandos gryno aukso
Vos žengus pirmuosius žingsnius mus pasitinka didingos uolos su tamsiai mėlyno vandens ežeru apačioje. Vėliau matysime, jog didesni ar mažesni ežerėliai yra išsidėstę visur aplink. Parke iš viso yra 786 vandens telkiniai. Vieni jų užima daugiau nei hektarą, kiti – įvairiausių formų mažesni ežeriukai. Kai kurie jų jauni, gilūs (gylis siekia iki 86 metrų), o kiti nykstantys, senkantys – kiekvienas ežeras turi savo amžių, todėl praeiname ne tik pro didingas lagūnas, bet ir pro užžėlusias pelkes. Aplink jas veši pūkuota kalnų augmenija – vėjas specialiomis šukomis tuos kupstelius kasdien šukuoja. Beje, jie tik atrodo kaip kailiniai. Iš tiesų šie kupstai yra aštrūs lyg peiliai. Matyti galime toli. Nors pats parkas yra aukštikalnėse, aplink šliejasi auksinės pievos, kloniai ir slėniai. Viskas tviskėte tviska auksu, o ypač šią saulėtą dieną. Takelis minkštas, čia dažnai lyja, o ir pati vieta yra pelkėta. Aplink auga kalninės samanos, matome mažulyčių spalvotų gėlių, augalų, panašių į kadagius. Matome ir nemažai beišnykstančių Fuchsia campii – tie raudoni žiedeliai man simbolizuoja trapią tobulybę (nuotr.). Mums įprastų medžių čia nėra – klimatas per daug atšiaurus. Nepaisant to, mes tuoj prieisime mišką!
Tundros miškas debesyse
Takelis veda aukštėliau, praeiname dangų remiančias uolas, ir tuoj pat leidžiamės žemyn… į mišką! Andinis miškas, dar vadinamas debesų mišku, yra išskirtinis dalykas šiame regione. Tai quinua miškas (quinua nėra niekaip susijęs su quinoa, bolivine balanda, kurį daugelis mūsų esame pratę valgyti :). Vietiniai šiuos medžius vadina popieriaus medžiais (lot. polylepis). Praeiname du miškus, vieną – lipdami viršun, antrą – lipdami žemyn. Medžių plotai nedideli, jie auga pašlaitėse ir tokiu būdu yra dalinai apsaugoti nuo nuožmaus klimato – juntame, jog čia kiek šilčiau, o ir vėjo nėra. Apačioje teka siauras kalnų upeliukas. Vos įžengus į šią susiraičiusių kamienų giraitę, pasijunti lyg pasakoje, arba mokslinės fantastikos filme. Vėliau aš jau nebegalvoju apie skirtumą nuo miško, kokį geriausiai pažįstu – gėriuosi rausva spalva aplink, formomis, tuo bendru vaizdu, kuris yra absoliučiai nenupasakojamas. Visi tie medžiai šoka.
Namai
Taip mudu keliaujame per slėnius 4 kilometrų aukštyje – šiek tiek viršun, tada žemyn, pasiekiame upeliuką, ir vėl tiesiai – kvėpuodami uolomis, auksine augmenija, žvarbiu vėju ir klausydamiesi paukščių švilpimo. Žvirblio dydžio paukščiukai nuolat perbėga mums kelią. Pakėlę galvas matome Andinį kondorą – šių žemių ir dangaus karalių. Kokius gražius namus jis turi. Kokioje išskirtinėje karalystėje gyvena lapės, pumos, oposumai, kiškiai, koačiai, ir galybė rūšių amfibijų. Jų namai tylūs ir taikūs, paklūstantys natūraliai evoliucijai, bet besipriešinantys globalizacijai. Tai tyriausi namai, kuriuose lankiausi kaip svečias. Ir tik nuo mūsų priklauso, kaip ilgai jie tokiais išliks.
Kodėl ten vykti?
- Jei keliaujate į Kuenkos miestą, tai tiesiog būtinas objektas, padėsiantis geriau pažinti vietinę gamtą.
- Jei esate gamtos mylėtojas ir aukštikalnių mėgėjas.
- Tam, kad pasisemtumėte pačios stipriausios energijos iš nepaliestos gamtos.
- Tam, kad padarytume neįtikėtinų nuotraukų.
Svarbu:
- Nacionalinis parkas yra 3000 – 4450 metrų aukštyje. Tai reiškia, jog lankymuisi šioje vietovėje reikalinga adaptacija aukštikalnėse. Praleidę bent dvi dienas Kuenkos mieste, galite keliauti į parką. Kitu atveju gali grėsti aukščio liga.
- Klimatas parke yra atšiaurus – ten dažni lietūs, stiprūs vėjai ir labai kaitri saulė. Net ir vienos dienos žygiui reikalinga tinkama žygių/kalninė apranga bei apsauga nuo saulės ir lietaus. Temperatūra naktį, priklausomai nuo metų laiko, gali nukristi gerokai žemiau nulio.
- Įėjimas į parką yra nemokamas, tačiau kiekvienas lankytojas privalo užsiregistruoti. Tai padaryti galite atvykę.
- Parke yra daugiau nei 10 pažintinių takų. Kai kuriuos jų apeiti trunka kelias valandas, kitiems reikia keleto dienų. Jei jus domina ilgesnis žygis (su palapinėmis arba refugio) įėjimas kainuos, taip pat turėsite užsiregistruoti ir nurodyti, kuriam laikui keliaujate.
- Vykdami vienos dienos žygiui, turėkite užkandžių ir vandens – aukštikalnėse yra mažiau deguonies, todėl žmogaus kūnas suvartoja žymiai daugiau energijos. Net po lengvo pasivaikščiojimo galite jausti energijos trūkumą. Prie įėjimo taip pat yra kavinukė, kur galite užkąsti ar išgerti karšto gėrimo.
- Vykdami vienos dienos žygiui, būkite ankstyvi – į parką per dieną įleidžiama ne daugiau kaip 92 lankytojai. Paprastai jų tiek nebūna, bet niekada negali žinoti.
- Takų sudėtingumo lygis parke yra žemas – jie tinkami net ir vaikams. Svarbiausia yra aklimatizacija ir neskubėjimas.
Detalės
Aukštis: 3000 – 4450 metrų virš jūros lygio.
Kuriam laikui vykti? Pasirinkite vienos dienos žygį arba (jei turite žygių patirties) kelių dienų pažintinę kelionę. Jei yra poreikis, galima užsisakyti gidą.
Kur apsistoti? Jei vykstate kelioms dienoms, galite apsistoti palapinėse arba refugio (žygeivių namelyje ).
Biudžetas: žemas.
Saugumo lygis: vidutinis (didelis aukštis).
Kaip nuvykti? Artimiausias miestas yra Kuenka. Iš jo galima atvykti taksi arba autobusu. Autobusas vyksta iš terminalo (direkcija – Guayaquil miestas), paprašykite vairuotojo jus išleisti prie nacionalinio parko įėjimo. Taip pat galima keliauti iš Feria Libre terminalo. Ten maždaug kas 40 minučių vyksta autobusai į Cajas. Autobuso bilieto kaina yra apie 2 JAV dolerius.
Ką dar galima nuveikti? Nacionalinio parko administracija lankytojams siūlo šias veiklas: vienos ar kelių dienų pažintinius žygius, kopimą į parko teritorijoje esančius kalnus, kempingą bei žvejybą.
Kur toliau? Šį parką galite aplankyti savo vizito Kuenkoje metu.
