- Taigi, daugiau nei vienas milijonas hektarų druskos.
- Miestas kadaise turėjo potencialą ateičiai, bet dėl politinių ir ekonominių priežasčių čia beveik niekas nepasikeitė nuo 1940-ųjų.
- Toks jau aukštikalnių malonumas – galite nudegti saulėje būdami vos kelių laipsnių šilumos temperatūroje.
- …jie ten kasdien laimingi laipioja ant surūdijusių vagonų ir darosi šimtus selfių.
- Šie traukiniai niekada niekur nekeliavo, jie gimė ir mirė tą pačią akimirką.
- Jokių augalų, absoliučiai nieko aplink. Tik dangus ir balta žemė.
- Greitis čia nesijaučia, o laiko nėra.
- Kaktusai daugeliui mūsų patinka, nes jie pas mus neauga.
- Beje, čia mes radome Lietuvos vėliavą! Didelę, sveiką ir plazdančią!
- Peizažas darėsi vis spalvingesnis ir kalnuotesnis – mums skrodžiant dykumą aplink vis kilo ir kilo ugnikalniai, kai kurie jų – aktyvūs ir rūkstantys, kiti – amžinai miegantys.
- Aukštyje kokos arbata yra vienas geriausių žmogaus draugų.
- Nedaug rūšių tegali prisitaikyti tokiose sąlygose. Jaukiuose uolų plyšiuose slepiasi viskašos, o aplink ežerus, šalia flamingų būrių, ganosi lamos. Jos yra visiškai laukinės.
- Ežerai čia kaip pasakoje – žali, raudoni, melsvi.
- Vakar, jau vakarojant ir dalinantis antrą butelį vyno su naujais draugais, Aleksas privertė mus atsistoti, apsikamšyti ir važiuoti kartu su juo. Beveik prieš vidurnaktį. Nes turime pamatyti tai, ko galime daugiau niekada nebepamatyti.
- Čia neišpasakytai šalta, bet į žemę galima rankas pasišildyti.
Mūsų autobusas iš La Pazo atvyksta ankstyvą rytą, kai viskas, kas gyva, dar tik bunda, o aušra oranžine spalva raižo sušalusį dangų. Kvėpuojame šviežiu, bet retu aukštumų oru. Užsimetame kuprines ir keliaujame kelis kvartalus iki vietos, kur turėtume rasti pusryčius. Per nepilną dešimtį minučių rankos sustyra nuo šalčio, bet prisimenu, jog pirštinės giliai kuprinėje, todėl nenoriu jų ieškoti. Gatvėse mėtosi šiek tiek šiukšlių, praslenka alkanas garbanotas šuo, lėtai pravažiuoja praėjusio dešimtmečio Toyota, sukeldama dulkes aplink. Temperatūra vos aukščiau nulio. Gruodžio mėnuo. Atidarome klerančias kavinės duris, o ten jau sausakimša. Atvykėliai geria karštą kavos gėrimą, pusryčiams valgo kiaušinienę ir puskietę duonelę su marmeladu. Viduje kūrenasi krosnis, o langai aprasoję. Čia pabūsime kelias valandas, kol galėsime įsiregistruoti mūsų vienos dienos nakvynei. Čia yra Ujūnio (Uyuni) miestas. Piečiausias Bolivijos turistinis taškas, iš kurio ryt keliausime į Ujūnio druskožemį (Salar de Uyuni).
Miręs ežeras, plotu didesnis už Titikaką
Ujūnio druskožemis, dar vadinamas didžiausia pasaulyje druskos dykuma, yra ir vienas unikaliausių gamtos reiškinių. Taip, tai tiesiog dykuma, tačiau ne tokia, sakykime, standartinė, kokią paprastai įsivaizduojame. Ši dykuma užima 10582 kvadratinių kilometrų ir susilieja su Atakamos dykuma, kurios pagrindinė dalis yra kaimyninėje Čilėje. Bolivinėje dalyje rasime ne tik smėlio – pagrindinė materija čia yra druska. Taigi, daugiau nei vienas milijonas hektarų druskos. Vienas milijonas hektarų! Akinamai balti susikristalizavusios druskos kvadratėliai ir mėlynas dangus, naktį pasidabinantis begalybe žvaigždžių. Ujūnio dykuma neturtingai Bolivijai galėtų būti tam tikra galimybė, nes čia gyvena apie 11 bilijonų tonų druskos. Tačiau šiandien tai tėra didelė turistų traukos vieta. Kadaise tai buvo druskingas ežeras. Ir jei šiandien jis nebūtų nusekęs ir palikęs druskos klodų, tai būtų aukščiausias ir didžiausias pasaulio ežeras, didesnis už Titikaką. Keliauti į dykumą galite tiek dienų, kiek norite, bet trys būtų optimaliausias variantas. Tada pamatysite baltumas, baltesnes už patį baltos spalvos apibūdinimą, vulkanų slėnį ir geizerius – verdančią žemę.
Dulkėta gyvenvietė ir stagnacija
Ujūnio miesto nevadinčiau lankytina vieta, bet po jį būtina pasivaikščioti, jei jau atvykote. Čia nerasite kolonijinės architektūros, idiliškų parkų ar prabangių restoranų, bet pamatysite tikrą Bolivijos gyvenimą. Lengvai pėsčiomis apeinamas dulkėtas miestukas stūkso maždaug 3600 metrų aukštyje, o tai reiškia, jog čia niekada nebūna tikros vasaros, nors dangus didžiąją metų dalį giedras ir ryškus. Nepaisant to, kad greitesnis vaikščiojimas svaigina (o jei atvykote iš žemesnės dalies, gali ir labai svaiginti), čia įdomu pasidairyti. Atoki, viduryje nieko egzistuojanti neturtinga gyvenvietė, kurioje kai kurie architektūriniai stebuklai kažkuo primena sovietmetį. Čia saugu, tyku ir ramu dieną naktį, tik vėlyvą rytą jaučiamas šioks toks bruzdesys – keliautojai džipais išvyksta į druskos klodus. Didžiausias ir pagrindinis verslas čia yra turizmas – vietiniai gyventojai čia dirba tiems, kurie atvyksta. Miestas kadaise turėjo potencialą ateičiai, bet dėl politinių ir ekonominių priežasčių čia beveik niekas nepasikeitė nuo 1940-ųjų.
Pirmoji diena
Naujas rytas išaušta toks pats saulėtas ir šaltas, kaip ir mums atvykus. Pusryčiai, kaip ir beveik visur Bolivijoje, nėra stebinantys (nebent iš blogosios pusės) – beskonė kiaušinienė, bandelė su sviestu ir džemu, kava – atrodo, juk visai gerai. Bet net ir tai reikia mokėti paruošti taip, kad būtų galima valgyti, o čia tai ne visada pavyksta. Beveik niekada nepavyksta. Pasirinkimo daug neturime, bet ne valgyti čia atvykome, tad laimingi keletą blokų keliaujame link agentūros – ten mūsų jau laukia gidas bei kiti kelionės kompanijonai, su kuriais praleisime ateinančias tris dienas ir dvi naktis. Saulė kepina kaip reikiant, o užsitraukti striukių kaklus ir užsimaukšlinti kepures vis tiek būtina – oras yra vėjuotas ir labai žvarbus. Toks jau aukštikalnių malonumas – galite nudegti saulėje būdami vos kelių laipsnių šilumos temperatūroje.
Iš viso mūsų grupėje – 6 smalsūs žmonės ir gidas Aleksas – standartinis bolivietis, indėniškų akių, įdegusia oda, neaukštas, kresnas ir nedrąsia šypsena. Jis pakviečia mus į savo kažkelinto amžiaus raudoną Toyotą, iš pirmo žvilgsnio kiek pavargusią, bet neabejotinai dar važiuosiančią bent dešimtį metų. Užsikrovę du papildomus degalų kanistrus ant visureigio viršaus, pajudame. Variklis užsiveda tokiu garsumu, jog suprantame, kad kalbėtis važiuojant bus sudėtinga. Bet vis tiek sugebėjome, o Aleksas dar ir savo mėgstamos muzikos leido paklausyti.
Traukinių kapinės
Vos už trijų kilometrų nuo miestelio plyti traukinių kapinės. Tuščiame lauke, plokščioje dykynėje tarsi išmėtyti miega lokomotyvai. Jie ten miega jau daug metų – kadaise ši Bolivijos dalis buvo svarbus transporto mazgas, jungiantis ne vieną didįjį šalies miestą. 19-ame amžiuje norėta transporto infrastruktūrą išplėtoti, bet dėl techninių kliūčių bei vidinių konfliktų planai žlugo, o daugybė traukinių ir kitos technikos buvo tiesiog palikta laukymėse. Nuo to laiko jų nelietė niekas, tik laikas, vėjas, lietus (jis ten, beje, retas) ir turistai. Jie ten kasdien laimingi laipioja ant surūdijusių vagonų ir darosi šimtus selfių. Profesionalūs fotografai atvyksta fotosesijoms saulėlydžio metu.
Aleksas pasiūlė šiek tiek daugiau nei pusvalandį paklaidžiojimui. Šios kapinės nebuvo liūdnos ar ramios, jos buvo mistinės. Ypač kai traukinys apskritai yra toks mistinis dalykas. Nedažnai gyvenime jums pasiseka legaliai užlipti ant traukinio vagonų viršaus ir palakstyti jų vidumi. Dar rečiau jūs galite užsilipę ant lokomotyvo stogo matyti nepereinamą dykumą ir žemą aukštumos saulę. Šie traukiniai niekada niekur nekeliavo, jie gimė ir mirė tą pačią akimirką. Traukiniai iš niekur, ir į niekur. Daug simbolikos. Gražu.
Pietūs baltoje niekumoje
Įdomu, kaip keičiasi peizažas – iš smėlingo tampa kietesniu, kartkartėmis jau matome balkšvos spalvos plotelius, horizontas dar labiau išsiplėčia ir galų gale pereina į traškančia balta pluta padengtą žemę. Jokių augalų, absoliučiai nieko aplink. Tik dangus ir balta žemė. Tarsi į laiko mašiną įlekiame – viskas, kas buvo aplink, pradingsta ir mes skuodžiame per šviesą. Greitis čia nesijaučia, o laiko nėra. Aleksas žino, kad norime išlipti apsidairyti. Nors ir visas tas dalykas atrodo purus kaip sniegas, jis yra kietas ir aštrus it peilio ašmenys. Atsisėsti ant tos žemės gali būti ganėtinai skausminga! Bet verta dėl 3D vaizdų 🙂
,,Čia mes pietausime!” – nusišypso mūsų vedlys, ir pradeda kraustyti dėžutes iš bagažinės. Mes tyrinėjame dykumos peizažą, ir neužilgo turime stalą, nukrautą skaniais valgiais! Be kita ko, ir šiltais (nes šilta, kaip jau minėjau, čia nėra, bet termosai jau išrasti). Kol kas vienas įdomiausių piknikų man gyvenime.
Vėliavų sala, Dakaro ralis ir druskos viešbutis
Aleksas sako, jog jam čia niekas neypatinga. Jis nesupranta, kodėl mes čia atvykome iš Europos. Čia nyku ir nėra jokių pramogų, iš esmės nėra nieko, ką mes turime savo išsivysčiusiame žemyne. ,,Dėl to ir atvykome” – paaiškiname. O jis liūdnai numykia, kad jau daug metų rodo turistams šias vietas, ir vis negali suprasti, kuo ši vieta juos traukia. Bet jis pasirengęs mums parodyti daugiau, nes čia, sakosi, ir užsimerkęs galėtų vairuoti ir nepasimesti. Neturi jis nei žemėlapio, nei GPS. Neką čia ir pasimesi, galvoju. Kur bevažiuosi, ten tas pats. Tik pusių svarbu nesumaišyti – naktį čia yra mirtinai sušalęs ne vienas keliatutojas, likęs be tinkamos pastogės.
Ujūnio dykuma turi viešbutį (kuriame mes neapsistojome, bet jis veikia ir yra visiems atviras). Tai vienintelis ir ,,prabangiausias” viešbutis, pastatytas viduryje dykumos, o pro jo langus galite pamatyti neišpasakytai daug… druskos! Viduje viskas taip pat padaryta iš druskos: čia nerasite tradicinės furnitūros, tik kelias boliviško stiliaus dekoracijas.
Nedaug kam žinoma, jog Ujūnio druskožemis yra buvęs viena Dakaro ralio atkarpų. Boliviečiai tuo, žinoma, didžiuojasi, ir netgi atminimo paminklą tam pastatė. Iš druskos, žinoma 🙂
Netoliese plėvesuoja daugybė vėliavėlių. Beveik visos jos apskurusios, nes čia jų gyvavimas neilgas – stiprūs vėjai suplėšo tekstilę pakankamai greitai. Čia mes suklydome – neatsivežėme Lietuvos vėliavėlės. Jos ieškojome, nes žinau, kad kai kurie jūsų ją ten yra palikę, ir ne kartą, bet neradome. Viskas turi savo amžių ir laiką. Nepamirškite, jei važiuosite.
Incahuasi – ten, kur gyvena kaktusai
Kaktusai daugeliui mūsų patinka, nes jie pas mus neauga. Daugelis turime nors vieną nediduką spygliuotį namuose. Jie tokie amžinai egzotiški. Ir nepaliečiami. Žmonės mėgsta tai, kas nepaliečiama. Kai buvau devyniolikos, pietų Europoje fotografavausi su su manimi beveik lygiais kaktusais ir paskui rodžiau tas nuotraukas visiems sakydama – hey, kokie kaktusai! Šiandien aš jau taip daug nebesifotografuoju, bet tiesiog stoviu ir žiūriu į kaktusus, kurių keleto metrų aukščio viršūnių net labai norėdama nepaliesčiau. Nesu kaktusų fanatikė, bet žinau, kad daugeliui jūsų patiktų.
Incahuasi yra kaktusų sala druskos dykumoje. Tikrų tikriausia sala, kaip kad salos ežeruose ar jūrose būna. Šiandien nuo salos viršūnės dykuma atrodo kaip išdžiūvęs baltas ežeras (realiai taip ir yra). Lietingu metų laiku druska pasidengia nedideliu vandens sluoksniu – tada dykuma tampa didžiausiu pasaulio veidrodžiu, o ši sala labiau primena salą vandenyje. Žinote, jausmas ten visiškai neapibūdinamas – kaktusų sala yra kalva, iškilusi iš beribių druskos platybių, o joje esama gyvybės. Be kaktusų čia dar gyvena dykumų kiškiukai – lyguminės viskašos (viscacha). Tai mieli šinšilinių šeimos graužikai. Beje, čia mes radome Lietuvos vėliavą! Didelę, sveiką ir plazdančią!
3D saulėlydžiai
Diena jau tuos eis į pabaigą, saulei nusileidus oro temperatūra ženkliai nukris, o dangus pasidabins pačiu puošniausiu Paukščių Taku. Dar keletą kilometrų turime nutraškėti iki mūsų pirmosios nakvynės. Baltos spalvos jau beveik nebėra, žemė susilieja su degančiu dangumi. Šaltis ir žvarbus vėjas nėra draugiški, bet mes vis tiek norime pajausti tą nesvarumą, tad keletą kartų išlipame ir džiaugiamės. Ši nakvynė bus komfortabili, turėsime net karštą dušą bei keptą viščiuką su natūraliomis mangų sultimis, bet ateinančią naktį bus tik paprasta pastogė, nes nėra jokių sąlygų sukurti ką nors geriau esant taip toli nuo civilizacijos. Bent jau Bolivijoje.
Antroji diena
Taip, kaip vakar mažėjo smėlio ir daugėjo druskos, šiandien mažęjo druskos ir daugėjo smėlio. Peizažas darėsi vis spalvingesnis ir kalnuotesnis – mums skrodžiant dykumą aplink vis kilo ir kilo ugnikalniai, kai kurie jų – aktyvūs ir rūkstantys, kiti – amžinai miegantys. Toyota šiek tiek pervargo ir patyrė kojos traumą – maždaug valandą laukėme, kol Aleksas pakeis padangą. Nedidelėje gyvenvietėje, pagrinde naudojamoje armijos, galime nusipirkti kokos alaus – taip, gaminamo iš pačios kokos lapų, kaip ir arbata. Aukštyje kokos arbata yra vienas geriausių žmogaus draugų, o alus pasirodė skanus ir gaivus.
Vulkanai, aukštybių ežerai ir lamos
Antroji diena vietoje, kur nieko nėra ir beveik niekas negyvena. Nedaug rūšių tegali prisitaikyti tokiose sąlygose. Jaukiuose uolų plyšiuose slepiasi viskašos, o aplink ežerus, šalia flamingų būrių, ganosi lamos. Jos yra visiškai laukinės. Flamingai yra pagrindiniai šių vietovių gyventojai, jų matėme visur, prie beveik kiekvieno vandens telkinio (ten jie randa maisto – mineralų (planktono), būtinų jų virškinimo sistemai), ir dar matysime keliaudami žemyn link Atakamos dykumos. Atvirai, vėliau mums net nusibodo tie flamingai! 🙂 Lamos, bene labiausiai dievinamas keliautojų gyvūnas, čia labai laimingos – retas deguonis, trumpi stagarai maistui ir žvarbus vėjas – tai lamų natūrali aplinka. Ačiū šiltam puriam kailiukui.
Siurrealistiniai peizažai
Ežerai čia kaip pasakoje – žali, raudoni, melsvi. Spalvą suteikia skirtingų tipų planktonas. Visas tas vaizdas mus tarsi įmeta į pasaką – labai keistas jausmas, lyg vaikščiotum ant žemės, kurią kažkas nupiešė, o tada tave į tą piešinį įmetė. Beje, viena dykumos dalis yra pavadinta Salvadoro Dali dykuma – peizažas čia yra absoliučiai siurrealistinis, detalėmis ir spalvomis tikrai primenantis Dali kūrybą.
Tęsiant Dali temą, įspūdingai atrodė Árbol de Piedra (,,akmeninis medis”). Tuščioje platybėje išmėtyta daugybė įvairiausių formų, dydžių ir spalvų uolų. Šimtmečiais tos uolos buvo gludinamos vėjų ir smėlio, ir dėl to įgavo šias formas. Šis vaizdas gali priminti daug ką – būrį realių ar nerealių gyvūnų, mitinių būtybių, ar bet ko kito. Tai, ką įsivaizduosite, čia bus realu. O lapė, beje, buvo tikrai reali. Nuobodu jai čia dykynėje, tad atėjo pabendrauti.
Visų labiausiai lauktas peizažas buvo Laguna Colorada (Raudonoji lagūna) – ryškus raudonos spalvos sūrus ežeras, kuris, be abejo, taip pat yra ir tūkstančių flamingų namai. Išsvajota vieta pasirodė net labai rūsti – vėjas išlipus iš automobilio buvo toks stiprus, kad žingsnį žengti buvo sunku. Apsikamšę veidus bandėme vaikščioti aplink, bet neilgai teištvėrėme – šaltis stingdė raumenis. Ar Laguna Colorada tikrai yra raudona ir verta tokio dėmesio, kokį kasdien gauna? Daug kas manęs to klausė. Dėl raudonumo – neabejokite. Dėl vertės taip pat, tik turėkite omeny, jog čia nebus tyki rami vieta, kurioje galėsite valandėlę pachillinti.
Trečioji diena
Walking on The Milky Way
Vakar, jau vakarojant ir dalinantis antrą butelį vyno su naujais draugais, Aleksas privertė mus atsistoti, apsikamšyti ir važiuoti kartu su juo. Beveik prieš vidurnaktį. Nes turime pamatyti tai, ko galime daugiau niekada nebepamatyti. Minusas lauke nekvietė išeiti, bet vis tik sustirę visiškoje tamsoje išėjome paskui jį (kelių čia nėra, šviesų, neskaitant automobilio, be abejo, irgi). Šildymo automobilyje taip pat nebuvo, bet bent jau langus pavyko užsidaryti. Išlipę nustėrome. Pirmiausia reikėjo kelių minučių, kad akys apsiprastų, kai Aleksas išjungė visureigio šviesas. Jūs pratę žvaigždes matyti pakėlę galvą aukštyn, ar ne? O čia nereikėjo žvelgti aukštyn. Galėjai stovėti ir žiūrėti tiesiai – ir danguje beveik nebuvo laisvos vietos – švietė milijardai mažų žvaigždučių ir didelių planetų. Jos krito ant žemės ir skraidė virš mūsų. Paukščių Takas atrodė lyg tikrų tikriausias takas, ranka galėjai jį pasiekti. Lyg Kalėdų eglutė, mirganti ir žibanti visomis įmanomomis spalvomis. Daugiau žodžių čia nereikia. Mes vaikščiojome Paukščių Taku.
Verdanti žemė
Naktis nebuvo ilga, nes miegoti buvo šalta, o prieš penkias jau išbildėjome į naujus nuotykius. Po žvaigždėto dangaus vakar naktį dar ne visi buvo atsigavę, o ir po vyno ne visi. Būkite atsargūs vartodami alkoholį dideliame aukštyje – jei nesate tikri dėl savo sveikatos, geriau išvis nevartokite. Bandome pasiekti Sol de Mañana geoterminį lauką. Sol de Mañana reiškia rytinę saulę, o geizeriai čia spjaudosi tik labai ankstyvą rytą, iki išauštant. Ši verdanti žemė yra beveik penkių kilometrų aukštyje. O verdanti ji yra pačia tikriausia to žodžio prasme – viskas aplink čia kunkuliuoja ir burbuliuoja (verdančios purvo duobės), iš žemės veržiasi dujos ir karšto vandens garai, o aplink tvyro sieros kvapas. Čia neišpasakytai šalta, bet į žemę galima rankas pasišildyti. Siurrealistiška, dramatiška, mistiška.
Karštosios versmės
Šis metas per visą kelionę aplink Pietų Ameriką buvo beveik šalčiausias. Netoli geoterminio parko yra natūralios karštosios versmės, kur vandens temperatūra yra apie 40 ar daugiau laipsnių. Versmės yra lauke, o tai reiškia, jog turi į jas nerti prieš tai nusirengęs visus savo drabužius. Tai reiškia, jog visiškai sustirę nuo šalčio mes galvojome, ar norime štai dabar nusirengti esant minusinei temperatūrai. Bet verta. Verta labai. Vanduo versmėse yra gyvas, jis išbudina kiekvieną kūno ląstelę ir suteikia energijos. Na, ir šiaip, įsivaizduokite: kątik patekėjusią saulę stebite virdami garuojančiose vulkaninėse versmėse. Kaip pragare, tik pozityviau. Nuotraukų šįkart nebus, o jos ir neperteiktų tikrojo įspūdžio. Aš tiesiog palikau visą elektroniką kuprinėje, o iš to vandens buvo labai sunku prisiversti išlipti.
Link Atakamos
Šiandien mes paliekame Boliviją, kirsdami vėjuočiausią sieną Pietų Amerikoje (Bolivija – Čilė), ir atsisveikiname su Aleksu. Galbūt visam laikui, o galbūt iki kažkada. Juk niekada nežinai. Aleksas buvo puikus gidas – jis nebuvo girtas ir nė karto neiškrito iš mašinos ją vairuodamas, kaip kad yra nutikę daugybei keliautojų Ujūnio dykumoje. Jis buvo ramus, bet labai draugiškas ir žinojo atsakymus į visus mūsų klausimus. Vieną dieną jis norėtų išmokti kalbėti angliškai, tada galėtų daugiau uždirbti. Bet šiandien savo drabo vietą – dykumą su kur ne kur išsimėčiusiomis uolomis – jis lygina su savo šalimi. Metaforiškai.
Kodėl ten vykti?
- Nes tik čia jūs savomis akimis galėsite pamatyti daugiau nei vieną milijoną hektarų druskos.
- Nes čia galėsite pasivaikščioti Paukščių Taku.
- Nes tai yra vienas pasaulio gamtos stebuklų.
- Nes čia praplėsite savo akiratį ir suprasite, jog dykuma – tai nebūtinai smėlis ir karštis.
- Nes čia galėsite pabuvoti beveik 5 kilometrų aukštyje ir jums nereikės niekur lipti.
- Nes čia pilna spalvotų ežerų.
- Nes šioje tyloje jūs galite girdėti savo pulsą.
Svarbu:
- Jei keliaujate savarankiškai, miestelyje rasite ne vieną agentūrą, siūlančią išvykas į druskos dykumą. Dienų skaičių galite pasirinkti patys, taip pat galite pasirinkti, ar norėsite grįžti į Ujūnį, ar toliau keliausite į Čilę (gidas kelionės gale gali jus nuvežti prie Čilės pasienio, iš kur lengvai nusigausite iki San Pedro de Atacama miestelio, o iš ten – į Atakamos dykumą). Už tai nėra jokio papildomo mokesčio.
- Skirtingos agentūros jums siūlys skirtingas kainas, kai kurios bandys uždirbti daugiau ir pasiūlyti ,,geriau, nei kiti”. Vieninteliai dalykai, kuriuos gausite geriau už didesnę kainą yra: angliškai kalbantis gidas (bet vis tik nesitikėkite per daug), apsistojimas druskos viešbutyje (kitos agentūros pirmai nakčiai irgi pasiūlys nakvynę druskos nameliuose, kurie taip pat bus labai jaukūs, tiesiog tai nebus žymusis druskos viešbutis), didesnis pasirinkimas pietų, pusryčių ir vakarienės metu (bet pakalbėję su kitais keliautojais supratome, jog maistas vis tik buvo toks pats). Iš savo ir dar kelių keliautojų patirties galime pasakyti, jog permokėti tikrai neverta, nes visos grupės aplanko tuos pačius objektus ir turistus apgyvendina vienodo tipo nameliuose.
- Kelionės miestelyje yra siūlomos nuolat. Jei norite labai sutaupyti, neužsisakykite kelionės iš vakaro – ryte jūs ją gausite pigiau. Bet šis atvejis netinka, jei esate planuojantis žmogus ir norite viską žinoti iš anksto.
- Savarankiškai po dykumą galite keliauti tik tada, jei turite daug patirties. Tai įmanoma visureigiais arba motociklais. Jei planuojate tokią kelionę, pasidomėkite gamtinėmis sąlygomis, turėkite užtektinai degalų, vandens ir maisto atsargų. Mes primygtinai rekomenduojame vietinius gidus dėl saugumo, o ypač kai bolivinės kainos tikrai nesikandžioja.
- Ujūnio druskožemis yra dideliame ir pagal pasaulinius standartus pavojingame aukštyje (vidutinis aukštis yra apie 3600 metrų, bet geizerių parkas yra beveik 5000 metrų aukštyje). Prieš vykstant adaptacija aukštikalnėse yra būtina. Ujūnio miestas taip pat yra virš 3000 metrų. Visa tai reiškia, jog šiose vietose deguonies koncentracija yra žema, o deguonies stygius gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų. Tam, kad išvengti blogos savijautos, rekomenduojama gerti daug vandens, kokos lapų arbatos, vengti alkoholinių gėrimų. Kai kuriems žmonėms padeda kava. Patartina turėti vaistų nuo skausmo.
- Būtina turėti apsaugą nuo saulės (saulės kremas, atitinkami drabužiai, saulės akiniai) bei šiltų drabužių. Naktį galima minusinė temperatūra. Stiprūs vėjai.
- Turizmo sezonas yra visus metus. Mes lankėmės sausuoju periodu. Jei lankysitės drėgnuoju periodu, dykuma bus padengta keleto centimetrų lietaus vandens sluoksniu, per kurį vaikščiosite tarsi per veidrodį.
- Yra buvę daug atvejų, jog gidai turistams pasitaikė apsvaigę (nepaisant to, kiek mokama už kelionę). Įsitikinkite prieš lipdami į automobilį, persimeskite keliais žodžiais. Saugumo reikalavimų bei normų Bolivijoje beveik nėra ir tik jūs patys atsakote už savo sveikatą ir gerą laiką.
- Saugokite pinigus, dokumentus ir kitus brangius daiktus. Niekada nepalikite jų automobilyje ar viešbutyje – turėkite su savimi. Galimybė būti užpultiems yra nedidelė, tačiau vagystės visoje šalyje yra labai dažnos. Pinigų diržas bus jūsų draugas Bolivijoje.
Detalės
Aukštis: vidutinis aukštis yra 3656 metrai virš jūros lygio (palyginimui, Vilnius yra 112 metrų virš jūros lygio, Klaipėda – 21 metras).
Kuriam laikui keliauti? Labiausiai rekomenduojama yra 3 dienų ir 2 naktų kelionė.
Kur apsistoti? Ujūnio mieste nakvynę nesunkiai rasite naudodamiesi programėlėmis arba tiesiog atvykę. Nakvyne dykumoje pasirūpins gidai. Jei keliaujate svarankiškai, turite iš anksto užsisakti nakvynes dykumoje.
Biudžetas: vidutinis.
Saugumo lygis: mieste yra pakankamai saugu, tačiau savo daiktus prižiūrėkite visada. Svarbu laikytis saugumo reikalavimų aukščio atžvilgiu.
Kaip nuvykti? Iš sostinės La Pazo – lėktuvu arba autobusu. Iš Čilės (San Pedro de Atacama) jūs galite keliauti tuo pačiu atstumu, tik į kitą pusę.
Kur toliau? Daug keliautojų, baigę šį žygį kertą Čilės sieną link San Pedro de Atacama miesto, kuris yra Atakamos dykumos turistinis centras. Jei vykstate į šiaurę, pagrindinė kryptis yra La Pazas (La Paz), iš kurio galėsite pasirinkti daugiau maršrutų po šalį).
