- Bėgantis vaizdas pro autobuso langus manęs klausia, kodėl palikau gyvenimą, apie kurį svajoja daugybė žmonių, bet man jis neatrodė toks vertingas? Kodėl atsisakiau stilingų apartamentų miesto centre, naujo automobilio ir įdomaus darbo? Ar aš norėsiu visą tai susigrąžinti, o jei norėsiu, tai kada?
- Nė vieną sekundę, nė vieną akimirką nesigailėjau to, jog vieną dieną susikroviau 60 litrų talpos kuprinę ir po 20-ties valandų stovėjau ant senovės inkų žemės. Be bilieto atgal.
- Urugvajiečiai niekur neskuba, dėl nieko nepyksta, yra itin liberalūs ir svetingi.
- …žemėmis čiabuviai taip pat dalijasi su jūrų liūtais – šių gyvūnų čia tiek, kad suskaičiuoti neįmanoma.
- Šiandien turbūt mes visi daug galvojame apie minimalizmą. Mūsų protėviams daiktiškumas buvo labai svarbi sąvoka, apie kurią jie niekada negalvojo, bet ja išskirtinai pasižymėjo.
- Vietiniai žmonės čia nesikelia anksti ryte, neina į darbą, dėl nieko nesirūpina.
- Batų čia nereikia, nebent norėtumėte apsiauti šlepetes, nes smėlis kiek karštokas dienos metu.
- Vakare, sutemus, tešviečia tik žvaigždės ir mėnulis.
- Jie džiaugiasi naudodami natūralų lietaus vandenį ir valgydami tai, ką galima pagauti jūroje, arba kas užauga laisvai gamtoje.
- Ar jie turi pinigų? O ar jiems reikia pinigų?
- Laisvės, nekintamumo, neapčiuopiamybės, ir meilės gyvenimui kvapas.
Ilgos kelionės nori nenori priverčia apsvarstyti pažįstamas ir nepažįstamas žmogiškąsias vertybes. Buvimas toli nuo namų, o dažnai ir toli nuo komfortabilumo, anksčiau ar vėliau pradeda kvaršinti smegenis tokiomis temomis kaip materialumo, daiktiškumo svarba, vertingumo koncepcija. Bėgantis vaizdas pro autobuso langus manęs klausia, kodėl palikau gyvenimą, apie kurį svajoja daugybė žmonių, bet man jis neatrodė toks vertingas? Kodėl atsisakiau stilingų apartamentų miesto centre, naujo automobilio ir įdomaus darbo? Ar aš norėsiu visą tai susigrąžinti, o jei norėsiu, tai kada? Bet aš nė kiek dėl viso to nepergyvenu. Nė vieną sekundę, nė vieną akimirką nesigailėjau to, jog vieną dieną susikroviau 60 litrų talpos kuprinę ir po 20-ties valandų stovėjau ant senovės inkų žemės. Be bilieto atgal. Todėl, kad automobilis ateityje tikrai ,,sugrįš”, o butas bus dar gražesnis. Bet tik tada, jei mano vertybės ir supratimas tobulės. O keliaujant jie tobulėja neišmatuojamu spartumu. Dabar tai yra mano darbas, mano poilsis, ir mano įkvėpimas, prasidėjęs ant inkų žemės Peru, ir šiandien pasiekęs Urugvajaus krantus. Šiandien aš žinau, jog yra vietų, kurios man galutinai įrodė, jog nei darbas, nei automobilis, nei butas mūsų nedaro laimingais. Tai tėra detalės, padedančios gyventi patogiau ir užpildančios tuščias akimirkas. Ir nemeluokite patys sau.
Hipiai, laisvė ir marihuana
Prieš maždaug tris mėnesius Čilėje mes sutikome du panašaus likimo draugus iš Čekijos. Jie, skirtingai nei mes, kelionę aplink Pietų Ameriką pradėjo Brazilijoje ir keliavo žemyn, o vėliau aukštyn. O mes keliavome prieš laikrodžio rodyklę, pradėdami nuo Peru. Tie du linksmi žmonės sakėsi praleidę Urugvajų ir Paragvajų, nes buvo tikri, jog tos šalys nėra įdomios ir apskritai tai būtų buvęs tik laiko švaistymas, jei jie būtų jas aplankę. Gaila, jog šiandien aš negaliu jiems pasakyti, kad jie klydo. Ir klydo labai.
Mūsų pažįstamas iš Montevidėjo, Urugvajaus sostinės, sakėsi jau pripratęs, kai jo Europoje paklausia, kur tas Urugvajus, ir kuo jis kvepia. Jis mėgsta keliauti ir jam dažnai tenka paneigti sutiktų žmonių nuomonę apie savo gimtąją šalį, pasakoti, kaip ji atrodo, ir pabrėžti, jog ji nėra Afrikoje. Panašiai, kaip ir mums apie Lietuvą. Iš tiesų, Urugvajus nėra dažnas kelionių tikslas, nors ir šalis, dydžiu negalinti prilygti beveik nė vienai savo žemyno valstybei, čia yra viena labiausiai išsivysčiusių ekonomiškai. Ši nedidelė valstybė yra ypač saugi, rami, žalia ir draugiška. Urugvajuje gyvena europietiškos kilmės žmonės, ten beveik nėra indėnų. Didžioji dauguma vietinių gyventojų yra vakarų ir pietų europiečių (ispanų, vokiečių, italų, prancūzų) kadaise atvykusių į šias žemes, palikuonys. Į Urugvajų pokario metais imigravo ir labai daug lietuvių. Urugvajiečiai kalba ispaniškai, bet turi specifinį akcentą, panašų į Argentinos gyventojų, kuris pasižymi itin ryškiu šnypščiamųjų priebalsių vartojimu. Tokia tartis atsirado todėl, kad imigrantų ispanų kalbai įtakos turėjo italų ir vokiečių kalbos.
Urugvajus yra ir šiek tiek keista žemė. Keista, kitokia, bet ne blogąja prasme. Urugvajiečiai niekur neskuba, dėl nieko nepyksta, yra itin liberalūs ir svetingi. Iš pirmo žvilgsnio atrodanti pakankamai moderniai, ji yra namai daugeliui vietinių ir iš kitų Pietų Amerikos šalių atvykusių hipių ir jų bendruomenių. Sakysite, juk hipiai seniai išnyko? Neišnyko. Dalis jų gyvena Cabo Polonio kaimelyje, ir gyvena jie lygiai taip pat, kaip ir gyveno 1960-aisiais – be elektros, be prabangos, rinkdami lietaus vandenį, rūkydami marihuaną (2012-aisiais ji buvo visiškai legalizuota vietiniams žmonėms), sūpuodamiesi hamakuose ir besidžiaugdami laukinio vandenyno garsais. Ir nesigilindami į modernaus pasaulio problemas.
Cabo Polonio kaimelis yra dalinai atskirtas nuo civilizacijos – į jį neveda joks kelias, todėl nukakti ten galima tik specialiais dviaukščiais sunkvežimiais, pritaikytais žmonėms vežti. Svyruodamos ir įsikasinėdamos į gilų smėlį, šios galingos keturiais ratais varomos mašinos kasdien 7 kilometrus nuveža ir parveža nemažai vietinių ir svečių. Vieni ten vyksta norėdami patirti nuotykių ir pamatyti natūraliausią gyvenimo būdą, o kiti yra tiesiog urugvajiečiai, kelioms dienoms nusprendę atsigaivinti vandenyno bangose arba įsitraukti į nerūpestingą gyvenimą. Cabo Polonio oficialiai turi mažiau nei 100 gyventojų, kurie yra sudarę draugišką bendruomenę ir žeme iš dalies dalijasi su valstybe – teritorija 2009 metais buvo paskelbta nacionaliniu parku. Vyriausybė uždraudė bet kokias statybas šioje teritorijoje tam, kad išsaugotų floros ir faunos rūšis. Ir ne be reikalo – tokių nepaliestų ir didingų paplūdimių taip lengvai nerasite nė viename žemyne. Beje, žemėmis čiabuviai taip pat dalijasi su jūrų liūtais – šių gyvūnų čia tiek, kad suskaičiuoti neįmanoma.
Minimalizmas, darna ir visisiškai laukinė gamta
Šiandien turbūt mes visi daug galvojame apie minimalizmą. Mūsų protėviams daiktiškumas buvo labai svarbi sąvoka, apie kurią jie niekada negalvojo, bet ja išskirtinai pasižymėjo. Jaunesnės kartos labai vertina minimalizmą, tačiau Europoje jis daugiau suvokiamas kaip ,,daugiau kokybės, mažiau kiekybės”. Tačiau Cabo Polonio minimalizmas neišskiria kokybės. Galbūt daug kokybės net ir nereikia gyvenant po milijardais žvaigždžių naktį ir amžinai karšta saule dieną. Ta kokybė čia suvokiama visai kitaip. Viskas, ką čia galima pamatyti, alsuoja meile, perkelta iš žmogaus sielos, iš gyvų rankų. Jei tai namas, jis spinduliuoja meilę, kuri buvo panaudota jam suręsti, jei tai šiaudinė kepurėlė, ji kupina ją nupynusių rankų šilumos, jei tai spalvingas mūras, jis simbolizuoja laisvę kurti ir meilę žmogaus minčiai.
Vos įžengus į šią izoliuotą gyvenvietę pajunti ramybę. Taiką. Pozityvumą visiems ir viskam. Keistas jausmas, nes jis nebėra dažnas 2019-aisiais. Šiomis dienomis čia atvyksta gana daug smalsių keliautojų, bet hipiai tą ramybę išsaugojo. Vietiniai žmonės čia nesikelia anksti ryte, neina į darbą (išskyrus vienintelės parduotuvėlės savininką ir keleto restoranėlių darbuotojus), dėl nieko nesirūpina. Jie gyvena gyvenimą tokį, koks jiems natūraliai duotas, ilsisi tada, kai kūnas to reikalauja, ir džiaugiasi gamtos prieglobsčiu kiekvieną akimirką. Kadangi kelių čia nėra, visa gyvenvietė yra pastatyta ant puraus smėlio. Įsivaizduokite neaprėpiamo dydžio kopas šalia plataus vandenyno, o jose keletą paprastučių jaukių namelių. Batų čia nereikia, nebent norėtumėte apsiauti šlepetes, nes smėlis kiek karštokas dienos metu.
Nameliai dauguma išpaišyti, dekoruoti, ši minimalistinė infrastruktūra yra draugiška gamtai. Cabo Polonio nėra elektros, yra tik vėjo naudojama energija ir keli generatoriai, kurių dėka galima išgauti silpną srovę dienos metu. Ji daugiausia naudojama maisto gaminimui. Tik švyturys gauna elektros energijos iš nacionalinio tinklo. Vakare, sutemus, tešviečia tik žvaigždės ir mėnulis. O žvaigždžių yra tiek, jog jos dalinai apšviečia visą gyvenvietę. Vandens sistemos vietiniai gyventojai taip pat neturi. Yra keletas šulinių bei lietaus vandens rinkyklų.
Ar jums visa tai skamba kaip laukinis purvinas kaimas? Nieko panašaus. Aplink namelius nerasite nė vienos šiukšlės, o kvėpsite tik gaivų vandenyno bangų aromatą. Vietiniai žmonės yra tvarkingi, ir jų gyvenimo būdas nereiškia neturto – šie žmonės neturi tikslo turėti daugiau. Jie jaučiasi laimingi, gyvendami idilėje su gamta, jie yra visiškai ir absoliučiai prie jos prisirišę. Jie džiaugiasi naudodami natūralų lietaus vandenį ir valgydami tai, ką galima pagauti jūroje, arba kas užauga laisvai gamtoje. Daugelis jų yra vegetarai arba veganai. Šie žmonės savo gyvenimo nė už ką neiškeistų į modernius apartamentus, nors jei norėtų, tikrai galėtų. Jie nemato jokio tikslo dėvėti batus, nes jiems patinka padais liesti smėlį. Jie nesupranta, kam reikalingi brangūs drabužiai, nes svarbiausia yra patogumas, ir apskritai, žmogaus pagal drabužius negali vertinti, svarbiausia yra meilė, prisilietimai, pokalbiai, juokas, tarpusavio santykiai, sąsaja su gamta ir gyvenimas tikrąja to žodžio prasme. O toje vietoje daug drabužių ir nereikia. Tam tikras asketiškumas, tik laisvesnis – čia žmogus yra laisvas daryti tai, ko reikalauja jo natūralūs instinktai, laisvas džiaugtis bet kurią akimirką. Ar jie turi pinigų? O ar jiems reikia pinigų?
Gyvenimas čia yra toks paprastas, kad net magiškas. Pasivaikščioję po kaimelį, lėtai nupėdiname link švyturio. Mes iškart perėmėme tą lėtumą, kai tik čia atvažiavome. Netoli švyturio galime matyti galybę jūrų liūtų, besiilsinčių saulėje. Kartais juos nubloškia arba išmaudo vandens purslai. Kokia tų gyvūnų didybė! Kokia laisve ir laime jie spinduliuoja! Visai kaip ir kaimelio gyventojai.
Cabo Polonio gali būti vienos arba dviejų dienų destinacija. Priklausomai nuo to, ką jūs norite patirti. Jei norite tik pamatyti tą keistą ir laisvą gyvenimą ir niekada nebegrįžti, galite tai padaryti per vieną dieną. Jei esate tas, kuris, skaitydamas prieš tai buvusius paragrafus, pažinote save, galite pabūti ir daugiau dienų. Vietiniai čia pastatė keletą hostelių. Jie yra itin paprasti, bet švarūs ir tvarkingi, o nuotaika juose yra pati pozityviausia. Prabangos čia nebus, bet sumokėti teks kaip už šiokią tokią prabangą.
3 valandos atsiskyrimo
Nežinau, ar atrasiu daug tokių, kurie su manimi sutiks, bet mane visiškai pavergia laukiniai paplūdimiai. Laukiniai reiškia laukiniai! Be žmonių (nebent tie, kurie kaip ir mes, dėl tos pačios priežasties atvyko, bet jų niekada nebus daug), be jokių nustatytų vietų maudytis, besimaudantiems pavojingi, uolėti, smėlėti, pilni jūros gyvūnų, su pliekiančia saule ir tokio garsumo bangomis, jog pratartas žodis jose iškart paskęsta. Apsisukate aplink ir vienoje pusėje matote tik beribius smėlynus, o kitoje – beribę jūrą. Suprantate, ką turiu omeny? Tuomet važiuokite į Cabo Polonio.
Maždaug 2 valandos pėsčiomis palei jūrą į vakarus nuo kaimelio ir tiek pat grįžimui atgal (priklausomai nuo to, kaip greitai einate smėliu arba vandenyno krantu karštą dieną). Mes atsiduriame niekur. Laukinės apvalios vėjo ir vandens nugludintos uolos, šnypščiantis vandenynas, klegantys paukščiai, birus auksinis smėlis ir TAS kvapas. Laisvės, nekintamumo, neapčiuopiamybės, ir meilės gyvenimui kvapas. Prisėdame uolų pavėsyje ir, kaip tikri urugvajiečiai, užsipilame matės puodelį. Ta matė trunka amžinybę.
Kodėl ten vykti?
- Nes tai viena iš tų vienintelių vietų pasaulyje, kur vis dar gyva hipių kultūra.
- Nes jie jus įsileis su šypsena ir meile.
- Nes čia jūs galite sutikti žmones, kurie yra neapsimestinai laimingi.
- Nes čia galite pamatyti nesuskaičiuojamą galybę jūrų liūtų, gyvenančių laisvėje – laimingų ir sveikų.
- Nes laukiniai paplūdimiai šioje vietoje atims žadą.
- Nes čia kasnakt pamatysite milijardus žvaigždžių.
- Nes tai yra viena unikaliausių vietovių žemėje, kur žmonės vis dar gyvena labai glaudžioje sąsajoje su gamta.
Svarbu:
- Nakvynė Cabo Polonio nėra pigi. Sąlygos čia yra labai minimalios, bet visą tai įrengti atokioje vietovėje žmonėms kainavo labai daug. Pamirškite apie knygos skaitymą vakarais, WIFI, ar bet kokius kitus modernius prietaisus. Tamsa čia ateina su tamsa ir vakare elektra išjungiama visame kaimelyje. Turėkite tai omenyje ir pasikraukite reikalingus prietaisus prieš atvykstant.
- Jei turite specifinių mitybos reikalavimų, atsivežkite tai, ko jums būtinai reikės. Kaimelyje yra viena maža parduotuvėlė, tačiau joje nebus didelio pasirinkimo. Parduotuvėlė kasdien užsidaro vos kelios valandos po pietų.
- Jokiu būdu nesiartinkite prie jūrų liūtų – juos stebėti galima iš tolo, bet artimas kontaktas gali būti pavojingas.
- Kategoriškai nerekomenduojama maudytis laukiniuose paplūdimiuose dėl saugumo: ten galimos povandeninės uolos, jūrų gyvūnai, srovės bei stiprus bangavimas. Maudytis paplūdimiuose aplink Cabo Polonio yra saugu ir malonu.
- Bankomatų čia nėra ir banko kortelės nėra priimamos. Valiutos keityklų taip pat nerasite, todėl atsivežkite užtektinai grynųjų pinigų.
- Vietiniai gyventojai čia labai draugiški, tačiau turėkite omeny, kad niekas nevyksta pagal planą ir delsimas yra normalus dalykas – čia niekas niekur neskuba, ir jūs turėsite prie to prisitaikyti.
- Saulės kremas ir apsauginiai drabužiai nuo saulės yra būtini.
- Vienkartinis bilietas pirmyn ir atgal į miestelį galioja visus metus – jį įsigyjate ne konkrečiam laikui, o vienam nuvykimui ir parvykimui.
Detalės
Klimatas: visus metus labai šilta, turizmo sezonas neturi specifinių datų. Dienomis saulė gal tapti labai stipri. Žiemą (nuo birželio iki rugpjūčio) galimi nestiprūs lietūs (bet jūs galėsite šokti lietuje ant vandenyno kranto).
Kuriam laikui keliauti? 1-2 dienos.
Kur apsistoti? Kaimelyje yra vos keletas hostelių, kur jus priims labai šiltai ir draugiškai. Juos galite užsirezervuoti internete arba atvykę (nerekomenduojama). Sąlygos hosteliuose yra labai paprastos, vakare nėra elektros (galimi natūralūs šviesos šaltiniai), nėra karšto vandens, bet nameliai puikiai apsaugoti nuo uodų bei mašalų. Viešbučių nėra.
Biudžetas: vidutinis.
Saugumo lygis: Kaimelyje nėra jokio nusikalstamumo, ten labai saugu ir dieną, ir naktį, tačiau būtina būti budriems vandenyje ir ant uolų.
Kaip nuvykti? Vykti iš Montevidėjo (maršrutas Montevideo – Cabo Polonio) galima autobusu (autobusų infrastruktūra labai gera, autobusai Urugvajuje yra modernūs, o keliai kokybiški ir saugūs). Kelionė Trunka apie 3 valandas. Autobusas sustos prie įvažiavimo į nacionalinį parką, kur jums reikės persėsti į sunkvežimį, kuris toliau važiuos smėlynais 7 kilometrus iki galutinės stotelės. Už šią kelionę reikės mokėti atskirai.
Kur toliau? Vykstant į pietus – La Pedrera (hipių miestelis, tačiau modernesnis ir turintis turistinę infrastruktūrą), Punta del Este (nuostabus pajūrio kurortas, kuriame privalote pamatyti žymųjį Casa Pueblo!), Montevidėjas ir Buenos Airės. Vykstant į šiaurę – dar vienas Urugvajaus pajūrio perlas Punta del Diablo.
