- …nei transportas, nei apgyvendinimas keliautojams čia nėra gerai išvystytas, o kai kuriose dalyse netgi visai neišvystytas.
- …požeminės upės, kriokliai, neišvaikščioti slėniai, keisčiausių formų antžeminės uolos ir plokščiakalniai, kristalo skaidrumo ežerai kvarco uolose ir atokios gyvenvietės, kurių dar nepalietė nei globalizacija, nei technologinis progresas.
- Automobilių beveik nesutinkame, tik kartas nuo karto prasilenkiame su barškančiais vietos autobusais arba dar labiau barškančiais traktoriais.
- Marmozetės nėra tokios jaukios, kaip, pavyzdžiui, kapucinai, jos baikščios ir gali būti pavojingos, jei bandysite paliesti.
- …šioje upės atkarpoje gyvena mažos žuvytės, kurios bandys jūsų atsikąsti, bet neišsigąskite – jos tik nukąs mikroskopines žuvusios odos daleles ir švelniai pakutens.
- …tai tikriausiai mėlyniausias mėlynos spalvos atspalvis, kokį galime rasti gamtoje.
- Ar jums kada nors teko maudytis gamtos suformuotame baseine, kuris tikrąja to žodžio prasme yra dingęs, nematomas?
- Jei visa kelionė aplink Pietų Ameriką buvo pati ilgiausia mano gyvenime trukusi meditacija, tai šis nepilnai dviejų valandų irstymasis buvo viena svarbiausių tos meditacijos dalių.
- Gera nejausti laiko. Kuo ilgiau, tuo labiau nuo jo atsiriboji.
- Vietiniai sako, jog jūs niekada nepamatysite absoliučiai visko šioje vietovėje.
- Bijoti išbandymų nereikia, jie padaro mus stipresniais ir atveria akis į tai, ko anksčiau net nepastebėdavome, ir aš tai žinau turbūt geriau nei dauguma jūsų.
Kokie dalykai jums suteikia didžiausią jaudulį ir įkvėpimą keliaujant? Aš išskirčiau šiuos: kalnų viršūnės, vandenyno dugnas, bei judėjimas neatrastomis žemėmis, nematytomis apylinkėmis stebint gyvąjį ir negyvąjį pasaulius. Visi šie dalykai siejasi su tam tikra nežinomybe, atradimo siekiamybe, bei žmogaus galimybių įrodymu. Žmogus be didelio vargo įsikinkė aukščiausias pasaulio viršūnes ir beveik giliausias daubas, tačiau ant žemės mes kasdien atrandame naujų vietų. Spalvingų uolų su gyvais vandenimis jose, neišmintų takų, per žalius miškus vedančių nuostabaus peizažo link, bei kelių ir vieškelių, kuriais eidami arba važiuodami atsiduriame atokiose gyvenvietėse. Taip mes keliavome Šapados Diamantinos (toliau: Chapada Diamantina) regione, viename prarastų arba neatrastų Brazilijos gamtos perlų.
Kas gi ta prarastoji žemė?
Plytintis Bahijos valstijos šiaurės rytuose ir užimantis nei daug nei mažai, 152 000 hektarų, nacionalinis parkas nuo senų laikų buvo kupinas įvairiausių gamtos turtų – pradedant tuo, jog 19 amžiaus pradžioje čia buvo rasta deimantų ir atlikta nemažai mokslo tyrinėjimų, šiandien ši vieta plečiasi kaip turistinis regionas. Aš pasakyčiau, daugiau ekoturistinis, arba dar ne visai atrastas turistinis, kaip ir nemaža dalis kitų Brazilijos žemių. O taip sakau todėl, jog nei transportas, nei apgyvendinimas keliautojams čia nėra gerai išvystytas, o kai kuriose dalyse netgi visai neišvystytas. Tai yra viena priežasčių aplankyti šią vietą. Ir, manau, nereikia detaliau aiškinti, kodėl tokia vieta yra geriau, nei ten, ,,kur jau visi yra buvę”. O kita priežastis yra vadinamasis Brazilijos ,,prarastasis pasaulis” – požeminės upės, kriokliai, neišvaikščioti slėniai, keisčiausių formų antžeminės uolos ir plokščiakalniai, kristalo skaidrumo ežerai kvarco uolose ir atokios gyvenvietės, kurių dar nepalietė nei globalizacija, nei technologinis progresas.
Transportas
Į Chapada Diamantina nacionalinį parką vykstame iš Bahijos sostinės Salvadoro (apie Salvadorą skaitykite čia). Čia praleisime 4 dienas ir 3 naktis, o vėliau suprasime, jog galėjome praleisti daugiau. Nebijokite Brazilijoje nuomotis automobilį – mes tai darėme ne kartą, ši paslauga kokybe bei sąlygomis prilygsta Europai, tik esti žymiai pigesnė. Automobilis yra patogiausias, našiausias ir saugiausias būdas nacionalinio parko lankymui. Salvadoro mieste rasite daugumą tarptautinių nuomos kompanijų, o Brazilijoje galite vairuoti su bet kurios Europos sąjungos šalies išduotu pažymėjimu (jokie tarptautiniai dokumentai nereikalingi). Vietinis transportas (autobusai) nacionaliniame parke egzistuoja, bet jiems nėra tvarkaraščių, o kartais jie visai neatvažiuoja. Ir nereikia minėti, jog dauguma jų vyksta iš Salvadoro į mažesnius miestelius, arba tarp kaimelių, ir nepasiekia gamtos stebuklų. Salvadore galima rasti agentūrų, siūlančių išvykas į regioną pasirinktam skaičiui dienų. Tai yra alternatyva, jei negalite nuomotis automobilio.
Gyvasis atvirukas – Morro do Pai Inácio
Vos išvykus už miesto (brazilai vairuoja tvarkingiau, nei Pietų Europos gyventojai ir dauguma Pietų Amerikos šalių, bet nesitikėkite per daug – betvarkės tikrai bus, tačiau ji per daug neįkyrės), mes jau džiaugiamės kerinčiu kraštovaizdžiu ir geros kokybės keliais (kurie gerokai pasikeis ,,įlindus” giliau į nacionalinio parko teritoriją). Tiesus kelias veda pro lygumas, aplink stūkso keistų formų uolynai, vadinamosios morros, prasilenkiame su grandiozinio dydžio plokščiakalniais. Mūsų pirmoji destinacija – Morro do Pai Inácio, uolų virtinė, į kurią apie 300 metrų palypėjus stačiais natūraliais laiptukais (taip, tiesiog akmenimis, nes, kaip minėjau, stambaus turistinio išvystymo šios vietovės neturi, ir labai gerai, kad neturi. Bet kokiu atveju, tai nėra sudėtingas lipimas ir kiekvienas gali tai padaryti per 15-20 minučių), žadamas gražiausias vaizdas į didžiąją dalį nacionalinio parko. O vaizdas buvo tobulesnis, nei galėjome įsivaizduoti. ,,Viršūnė” stūkso 1120 metrų aukštyje, tad ten šiek tiek vėjuota, bet tai malonu ir labai gaivina. Dar labiau gaivina kokosas, kurį už vieną Brazilijos realį (čia jau brangiau, nei Salvadoro mieste, nes pardavėjas prie uolų stovį visą dieną, laukdamas ko nors atvykstant) įsigysite prie pat automobilių parkavimo aikštelės. Viršūnė pasitinka korėtomis vėjo ir lietaus nugludintomis uolienomis ir dailiais kaktusais, kurių žiedai reikalauja spausti fotoaparato mygtuką dar ir dar kartą. Netoli mūsų prabėga kalninis graužikas, pūkuotu kailiuku, kiškiuko ausytėmis ir pelytės snukučiu. O mes žavimės tyrumu. Nieko kito ten daugiau nerasite, kaip tik patį tyriausią tyrumą. Tuštumą, kuri tuo pačiu yra pripildyta visko, kas jums svarbiausia. Tylą, kurią drumsčia tik vėjo švilpesys. Ir augalų kvapą, Nepaliestumo kvapą. Tai yra vienas svarbiausių ir didingiausių Bahijos atvirukų.
Dangiškieji vandenys – Gruta de Pratinha ir Gruta Azul.
Kaitri vidudienio saulė begėdiškai pradeda savo darbą, o mes judame link Rio Pratinha, dangaus mėlynumo upės, kurioje galėsime išsimaudyti ir sutikti mažų, mielų ir pūkuotų vietinių gyventojų. Platus asfaltuotas kelias greitai pasikeičia į rausvo smėlio žvyrkelį. Judame lėtai, vingiuojame tarp uolų, miškingų vietovių ir mažų kaimelių, kuriuose žmonės augina arabiką (foto). Kartais į kelią išbėga ožkos, matome spalvingų laukinių paukščių. Žmonių nameliai dauguma skurdūs, kai kurie pastatyti iš molio masės, su itin mažais langeliais, kuriuose nėra stiklų. Automobilių beveik nesutinkame, tik kartas nuo karto prasilenkiame su barškančiais vietos autobusais arba dar labiau barškančiais traktoriais.
Gruta da Pratinha yra fazenda, priklausanti vietiniams gyventojams, todėl už įėjimą imamas maždaug 40-ties realių mokestis. Fazendos apylinkėse apstu marmozečių – jos gyvena turbūt kiekviename medyje, o jei turėsite su savimi vaisių, jos seks paskui jus kur tik eisite. Marmozetės nėra tokios jaukios, kaip, pavyzdžiui, kapucinai, jos baikščios ir gali būti pavojingos, jei bandysite paliesti. Tačiau jos gali jums pakelti nuotaiką visai dienai. Vien jau tas veidas vertas tiek kilometrų kelionės!
Susimokėję už bilietą, galėsite užkąsti ar išgerti ledinio gėrimo, persirengti ir nerti į upę, kurios vanduo, atrodo, esti tiesiog nematomas. Dėka klinčių koncentracijos upės dugne, vanduo yra kristalinio skaidrumo, o jo spalva keičiasi iš žalsvos į melsvą arba į sidabrinę, priklausomai nuo saulės šviesos. Šioje upės atkarpoje gyvena mažos žuvytės, kurios bandys jūsų atsikąsti, bet neišsigąskite – jos tik nukąs mikroskopines žuvusios odos daleles ir švelniai pakutens. Čia taip pat galimas paviršinis nardymas (snorkeling) – tokiu būdu galima apžiūrėti povandenines klinčių uolas bei upės gyventojus.
Po atsigaivinimo vandenyje paėjėkite dar šiek tiek (fazendoje kelią parodys aiškūs ženklai) pasižiūrėti 70 metrų gylio povandeninio ežero uoloje – Gruta Azul. Į šią uolą pro mažus plyšelius maždaug 2-3 valandą dienos prasiskverbia saulės spinduliai, ir šviesdami į požeminį ežerą jie kuria magišką šviesos žaismą – tai tikriausiai mėlyniausias mėlynos spalvos atspalvis, kokį galime rasti gamtoje.
Deimantų miestas ir požeminiai kriokliai
Kai 19-ojo amžiaus pradžioje du vokiečių žvalgybininkai atrado nemažus deimantų susitelkimus Chapada Diamantina regione, tai sukėlė didelį šturmą, o to pasekoje dabartinio nacionalinio parko teritorijoje buvo įkurtas miestas – tyrinėjimų bazė, pavadintas Lençóis. Į šį jaukų miestelį šiąnakt vykstame nakvynei. Tikrąja to žodžio prasme ,,įstrigę” siauroje pusiau grįstoje gatvelėje, draugiškų vietinių padedami sugebame išsisukti atgal ir prisiparkuojame prie posados. Miestelis yra labai nedidelis, lengvai apeinamas pėsčiomis, bet vietą apsistoti čia rasti nesunku – viešbučių rezervavimo programėlės siūlo tikrai daug variantų. Mes pasirenkame tradiciškesnę vietą ir ryte, gerdami Brazilišką kavą hamake, čia net sutinkame marmozečių.
Lençóis turi mažytį centrą, kuriame vakare esti daug daugiau veiksmo, nei dieną. Ten randame įdomių parduotuvėlių, siūlančių visko pradedant suvenyrais, šventomis statulėlėmis, ir baigiant medumi bei žolelių tinktūromis. Spalvingos gatvelės turi nemažai restoranų, kuriuose galite pavalgyti tiek tradicinių, tiek europietiškų patiekalų, na, ir žinoma, čia rasite pačių geriausių kaipirinjų, pagamintų iš vaisių, augančių tiesiog aplink. Iš Lençóis galite vykti į gamtinius žygius bei aplankyti ne vieną krioklį. Brazilija yra krioklių ,,gimtinė”, čia mes jų matėme tiek, kad jau ir nebesuskaičiuosime, tačiau šįkart norėjome ko nors skirtingo. Ir radome – Cachoeira Serrano yra pačiame mieste, tereikia paėjėti apie 15 minučių siauru takeliu. Kas tai? Ogi požeminė upė su pusiau požeminiais kriokliais. Ir dar įdomiau – raudonos spalvos vandens purslais, trykštančiais iš po uolų. Brazilai tokias vietas vadina piscina natural – natūraliais baseinais, kuriuose visus metus laiką leisti mėgsta vietiniai – taip jie gaivinasi nuo karščio. Nors vanduo yra tamsios spalvos, jis yra be galo tyras ir švarus, todėl puikiai tinkamas natūraliam jacuzzi masažui ar tiesiog plaukiojimui – gylis siekia nuo visiškos seklumos iki 4 metrų. Beje, keliaujant iki krioklių praeisite Caldeirões – tai vieta, kurioje buvo atrastas pirmasis deimantas regione.
Dingęs požeminis baseinas. Poço Azul.
Ar jums kada nors teko maudytis gamtos suformuotame baseine, kuris tikrąja to žodžio prasme yra dingęs, nematomas? Skamba nesuprantamai, nesuprantamai ši vieta ir atrodo. Iki Poço Azul vingiuotu, negrįstu, laukiniu keliuku kratomės beveik pusę dienos. Pakeliui matome daug laukinės gamtos, mus sužavi neįtikėtino tankumo žalsvų drugelių būriai. Tie drugeliai lydėjo mus visur. Galų gale mūsų keliukas baigėsi, ir atsirėmėme į… upę. Tam tikru metų laiku čia galima pravažiuoti, tačiau šiandien to padaryti net ir su visureigiu negalėtume – vanduo sraunus ir gausus (beje, nacionaliniam parkui apžiūrėti visureigio tikrai nereikia – net ir vieškeliais galite nesunkiai keliauti ekonominės klasės automobiliuku). Prie mūsų prieina žmogelis, kuris šiuo metų laiku kasdien sukiojasi aplink provėžą. Kad galėtų centų užsidirbti ir padėti keliautojams pamatyti vieną įspūdingiausių gamtos stebuklų. Žmogelis atsivelka siaurą kanoją ir po minutės jau esame kitame krante. ,,Arbatpinigiai tada, kai grįšite!” – nusišypso žinodamas, jog ir atgal mums teks persikelti. Praėję dar kelias tankias drugelių susispietimo vietas, pasiekiame nedidelį nameliuką, kuriame vėlgi galime pasikeisti drabužius ir išsinuomoti (jei patys neturime) paviršinio nardymo įrangą. O tuomet leidžiamės į požemį, kuriame tyvuliuoja dar vienas nenusakomo mėlynumo ir tyrumo vandens telkinys. Ši įgriuva yra apie 20-ies metrų gylio, o vandens temperatūra siekia apie 24 laipsnius ištisus metus (tai nėra šiltas vanduo Brazilijoje!). Vandens plotas nėra didelis, mažiau nei 10 kvadratinių metrų, tad jį ištyrinėti nėra sudėtinga net ir tiems, kurie nėra geri plaukikai ar tiesiog nemėgsta gilumų (Brazilija net atokiose vietovėse rūpinasi saugumu – ten galite išsinuomoti ir plaukiojimo liemenes). Laiko šiam atitrūkimui nuo realybės galite skirti tiek, kiek norite.
Negalime savęs vadinti didžiais keliautojais, bet galime patvirtinti, jog mūsų patirtis nėra siaura. Aplankę ir gana nuodugniai ištyrinėję 50 šalių mes neblogai žinome, kas yra požeminių vandenų grožis, uolų stalaktitai ir stalagmitai bei kiti panašūs paslėptieji gamtos lobiai, tačiau ši vieta, manau, buvo pati ypatingiausia iš matytų. Šiek tiek primenanti Meksikos ,,senotes”, Poço Azul yra daug atokesnė, o vanduo čia nepalyginamai mėlynesnis. Natūralus baseinas didžiąją dienos dalį esti pripildytas azuro mėlynumo ir turkio atspalvių šviesos pliūpsnių, krentančių ant akmeninių sienų, lūžtančių vandenyje ir sukuriančių įspūdį, jog esate kokioje tai pasakoje, sapne, ar mitiniame labirinte. Plūduriuoji tame vandenyje ir stebi šviesos žaismą, kuris modernaus pasaulio piliečiui galėtų priminti lazerių žaismą.
Beje, ši vieta niekada nėra perpildyta (mes ten buvome vieni, neskaitant gelbėtojo, kuris visuomet sėdi nuošaliai ir stebi, kaip jūs plūduriuojate ir grožitės povandeninėmis uolomis). Jei atsiranda daug lankytojų, jie visi iškart nėra įleidžiami – įleidžiamas tik ribotas kiekis. Tai, beje, ir yra svarbiausia sąlyga patirti tą nesvarumo jausmą ir išgirsti mirtiną tylą su kartkartėmis atsirandančiu aidu. O aidas atsiranda nuo lašų, kurie tiksi nuo uolų į vandenį.
Amžinosios tylos namai. Pantanal de Marimbus
Kai gauni užtektinai ramybės, nebesinori grįžti į civilizaciją. Arba nebesinori to taip greitai. Šiandien ramybė mus užbūrė. Ir mes nukeliavome į dar vieną vietą, kur gyvena tyla. Šis ežeras, Pantanal de Marimbus, buvo magiška dienos pabaiga. Pantanalis apskritai reiškia didžiulį atogrąžų pelkyną, kuris yra namai daugybei laukinių augalų ir gyvūnų. Brazilijoje egzistuoja kelios tokios vietovės. Pasukę vos keletą metrų iš pagrindinio kelio sustojame, ,,apsiginkluojame” visa įmanoma apsauga nuo uodų (mes esame du labai skirtingi individai uodų atžvilgiu – vienas mūsų yra skanus, o kitas – visai neskanus, tačiau šįkart braziliški uodai buvo alkani, todėl skanūs buvome abu) ir nukulniuojame takeliu per mišką. Pasiekiame pelkėtą vietovę, matome keletą valčių, tačiau nė gyvos dvasios. Patys tikriausiai neturėtume čia irstytis, vis tik ne lietuviški ežerai be krokodilų ir anakondų (bet šiame vandenyje, kaip vėliau sužinojome, tokių draugų irgi negyvena). Atsitiktinai pastebiu skambutį (taip, tiesiog durų skambutį), prikabintą prie medinio pagalio, įkalto į žemę. Tai nejaugi jis veikia, juk mes beveik džiunglėse?? Ogi veikia. Lėtu žingsniu švilpaudamas atkeliauja vietinis gidas, paduoda mums dvi vandens liemenes ir pakviečia lipti į valtį.
Jei visa kelionė aplink Pietų Ameriką buvo pati ilgiausia mano gyvenime trukusi meditacija, tai šis nepilnai dviejų valandų irstymasis buvo viena svarbiausių tos meditacijos dalių. Lėtai ir be jokio garso judėjome veidrodiniu vandeniu, lygiu kaip stiklas, nedrumsčiamu jokio vėjo, o vandens augalai lingavo tik nuo irklų. Kartkartėmis gidas parodydavo į tuoj nakties miego eisiančius paukščius. Tai jų karalystė, jų namai. Erdvūs, neaprėpiami, be baimės, be pavojų, amžino gyvenimo namai. Vandens spalva keitėsi kartu su debesimis danguje – iš melsvos sidabrinės į gelsvai mėlyną, vėliau rausvą ir galų gale tamsiai ugninę – čia mes sutikome šios dienos saulėlydį, kuris atrodė amžinas, kaip ir viskas šioje vietoje. Gera nejausti laiko. Kuo ilgiau, tuo labiau nuo jo atsiriboji.
Žmonės, gyvenantys aplink
Keliaudami aplink nacionalinį parką, apsilankykite jo miesteliuose. Lençóis, apie kurį jau pasakojau, yra pats svarbiausias ir gyviausias, tačiau aš galiu garantuoti, kad specifinę dvasią pajusite užsukę į bet kurį pakeleivingą kaimelį. Jame jums pasiūlys atšaldytų kokosų, ten sutiksite besišypsančių žmonių ir nedrąsių vaikų, kurie, nepaisant to, jumis labai domėsis, pamatysite, koks gyvenimas vyksta gamtos apsuptyje be mums taip reikalingų modernių technologijų. Nors Brazilija laikoma (ir ne be reikalo) viena pavojingiausių pasaulio šalių, šioje vietoje nusikalstamumas neegzistuoja. Čia laikas nestovi, bet eina lėtai, leisdamas pasimėgauti kiekviena gyvenimo akimirka, ir kiekvienu įkvėpto oro kąsniu.
Jei mėgstate treką kalnuose bei gamtos žygius, užsukite į Caeté-Açu. Tai miniatiūrinis miestelis, iš kurio į kalvas išeina keletas nepaprasto grožio takų, žinoma, atveriančių nepaprasto grožio kraštovaizdžių panoramas. Vienas svarbiausių dalykų, kurį ten galite pamatyti, yra krioklys Cachoeira da Fumaça, kur vanduo krenta iš 340 metrų aukščio. Treką pasistenkite pradėti ne vėliau 13-tos valandos – kelionė pirmyn ir atgal trunka apie 5 valandas. Žygiuoti nesunkiai galite patys, o jei nesate tikri, miestelyje be vargo rasite vietinį gidą, kuris dar ir įdomių dalykų jums papasakos.
Na, o pats miestelis vertas kelių valandų (ar net vienos valandos, jei skubate išvykti kol dar ne tamsu) dėmesio – pasivaikščiojimas po išpieštas gatveles su daugybe žydinčių gėlių ir keletu jaukių vietų pavalgyti (Brazilija visuomet skani!) suteiks laimės. Tiesiog šiek tiek laimės. Juk tai nėra blogai? 🙂 Jei norite čia apsistoti nakčiai, tą taip pat nesunkiai ir nebrangiai galite padaryti.
Dar vienas didesnis miestelis yra Mucugê. Ten taip pat pilna vietinio gyvenimo spalvų, draugiškų žmonių ir gero oro. Beje, čia galite pasivaikščioti po tradicinį turgų – kiek vaisių jie turi! Užsisakykite ąsotį mangų, ananasų, pasiflorų, arba bet kokių kitų vaisių sulčių ir suvalgykite tapiocą pasistiprinimui prieš tolesnį kelią.
Tai nėra viskas, ką galima pamatyti šiame nacionaliniame parke, įkurtame 1985-aisiais. Kaip ir dauguma nacionalinių parkų, o ypač tokio dydžio šalyje kaip Brazilija, yra sunkiai aprėpiami, o naujos įspūdingos vietovės gali būti atrandamos kasdien. Vietiniai sako, jog jūs niekada nepamatysite absoliučiai visko šioje vietovėje. Tačiau jūs visada turite pasirinkti tai, kas jums įdomiausia, kas labiausiai nematyta ir netgi ką galbūt bijote, bet giliai giliai savyje savyje išbandyti. Bijoti išbandymų nereikia, jie padaro mus stipresniais ir atveria akis į tai, ko anksčiau net nepastebėdavome, ir aš tai žinau turbūt geriau nei dauguma jūsų. Ko buvo verta ši trijų dienų kelionė? Pažinimo. Ne tik pasaulio, bet pirmiausia, savęs paties. Ne tik regimojo, bet ir suvokiamojo.
Kodėl ten vykti?
- Nes šis regionas jums parodys daug gamtinių stebuklų.
- Nes tai yra viena iš keleto pasaulio vietų, kur galite paplaukioti natūraliuose požeminiuose baseinuose.
- Nes jeigu lankotės Salvadoro mieste, nacionalinis parkas yra greta jo.
- Kad geriau pažintumėte pasaulio ir Brazilijos florą ir fauną.
- Kad pamatytumėte, kaip leidžiasi saulė į veidrodinius ežerus.
- Kad pamatytumėte kristalo skaidrumo upes ir ežerus po žeme ir ant žemės.
- Kad galėtumėte pamedituoti tyloje, tylesnėje už pačią tylą ir paliesti tyriausius žemės turtus.
Svarbu:
- Greičiausiai, net ir turėdami daug laiko, nepamatysite visko. Tačiau jūs galite pasirinkti, ką norite pamatyti labiausiai.
- Patartina nuomotis automobilį iš tarptautinių nuomos kompanijų.
- Kelių kokybė vyrauja nu labai geros iki vieškelių, tačiau net ir šie yra nesunkiai įveikiami priekinės transmisijos automobiliu.
- Artimiausias miestas – Salvadoras (Salvador), kuriame jūsų kelionė greičiausiai ir prasidės. Miesto centre bei aukštesnės klasės viešbučiuose galite nusipirkti keliones į Chapada Diamantina, kur bus įskaičiuotas transportas, apgyvendinimas bei gidai.
- Keliaudami po nacionalinį parką, turėkite maudymosi drabužius. Jei turėsite paviršinio nardymo įrangą, šiek tiek sutaupysite.
- Giluminis nardymas yra leidžiamas kai kuriuose vandens telkiniuose, tačiau tik su vietiniu gidu.
- Nelieskite ir jokiu būdu nemaitinkite laukinių gyvūnų (šiuo atveju tai daugiausiai įvairių tipų beždžionės) – tai gali būti labai pavojinga jūsų sveikatai bei gyvūnų rūšių egzistencijai. Beždžionėlės dažnai yra draugiškos ir smalsios, bet per daug artimas kontaktas dažnai gali baigtis rimtais sužalojimais. Medicininę įstaigą šiame parke rasti bus ypač sunku.
- Turėkite apsaugą nuo saulės ir uodų.
- Apsistojimas nacionalinio parko miesteliuose yra nesudėtingas, saugus ir nebrangus.Galite naudotis rezervavimo aplikacijomis.
- Priklausomai nuo aukščio, paros bei metų laiko, oro temperatūra gali būti labai skirtinga.
- Nesidrovėkite derėtis dėl kainų – tai yra mandagus ir normalus procesas visoje šalyje. Turėkite omenyje, jog kartais turistams brazilai linkę ypač užkelti kainas. Jei nesigynčysite, gali būti taip, kad vėliau sutiksite keliautojus, nusipirkusius tą pačią kelionę perpus pigiau (keliaujantiems ne automobiliu).
- Dauguma objektų nacionaliniame parke yra mokami, tačiau kainos dažnai esti simbolinės. Įvažiavimas į nacionalinį parką yra nemokamas.
- Plaukiojimas įgriuvose ir tarp uolų gali būti labai pavojingas gyvybei (vandenys yra ypač gilūs – iki 70 metrų). Jei nesate tikri dėl savo įgūdžių, išsinuomokite gelbėjimosi liemenę ir atsipalaiduokite be jokio pavojaus.
- Jei nuspręsite eiti į žygius kalnuose kelioms dienoms, gidas yra būtinas.
Ką patartina aplankyti ir nuveikti Chapada Diamantina parke?
- Morro do Pai Inácio uolos.
- Gruta Pratinha ir Gruta Azul – beždžionėlės, kristalinis ežeras bei įgriuva.
- Lençóis – pagrindinis miestelis nacionalinio parko teritorijoje.
- Cachoeira Serrano – pusiau požeminis krioklys ir rausva upė šalia Lençóis miestelio.
- Žygiai į kalnus ir apylinkes iš Lençóis miestelio (būtinas gidas). Šiuo metu egzistuoja apie 40 gamtinių takų.
- Poço Azul – požeminis baseinas, mėlyniausia įgriuva ir povandeninės uolos.
- Pantanal de Marimbus – veidrodinis ežeras ir daug nuostabių paukščių.
- Caeté-Açu miestelis ir Cachoeira da Fumaça krioklys (340 metrų).
- Mucugê miestelis.
Detalės
Klimatas: turizmo sezonas yra ištisus metus, tačiau klimatas gali kisti priklausomai nuo aukščio ir sezono. Saulė yra labai stipri tiek vasarą, tiek žiemą. Vasarą galimi lietūs, tačiau dėl jų kriokliai tampa žymiai gražesni. Kalnuose gali būti vėjuota. Prieš keliaujant būtina atskirai pasidomėti oro sąlygomis.
Aukštis: vidutinis regiono aukštis yra apie 1000 metrų virš jūros lygio.
Kuriam laikui keliauti? 3-4 dienos.
Kur apsistoti? Kiekvienas didesnis miestelis siūlo nemažai nakvynės variantų. Patogiausia (iš anksto rezervavus) apsistoti Lençóis, Caeté-Açu, arba Mucugê. Jei keliaujate su vietiniais gidais, jūsų nakvyne greičiausiai bus pasirūpinta.
Biudžetas: vidutinis.
Saugumo lygis: miesteliai, išskyrus Bahijos sostinę Salvadorą, yra saugūs. Juose saugu tiek dieną, tiek vakare. Vakare dauguma keliautojų išeina į gatves pavalgyti arba tiesiog pasivaikščioti. Tačiau visas regionas yra turtingas laukinės gamtos. Būtina būti atsargiems su laukiniais gyvūnais, plaukiojant vandenyje bei einant į kalnus.
Kaip nuvykti? Patogiausia keliauti iš Salvadoro miesto automobiliu.
Kur toliau? Jei Chapada Diamantina buvo jūsų pirmoji destinacija regione, būtina aplankyti Salvadoro miestą (apie Salvadorą skaitykite čia).Keliaujant į šiaurę – nuostabi Brazilijos Atlanto pakrantė (Porto de Galinhas, João Pessoa, miestai Recife, Fortaleza), nacionalinis parkas – smėlynai Lençóis Maranhenses. Keliaujant į pietus lankytiniausi miestai yra Rio de Žaneiras, San Paulas, Florianopolis.
