Šis tekstas yra antroji istorijos apie Bolivijos Amazoniją dalis. Pirmąją dalį skaitykite čia: Bolivijos Amazonija (I dalis)
- Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog medinė pailga kanoja (aišku, ir gerokai papuvusi) tokioje upėje yra tas pats, kas šieno šapelis laužo liepsnose, bet čia tik mums taip atrodo.
- …šis kraštas per tolimas ir per daug izoliuotas, kad būtų galima lengvai rasti terpę, tinkančią kultūrinėmis vertybėmis dalytis.
- Išeities iš tų keblių situacijų ieškoti neverta, nes policija čia yra korumpuotesnė už pačią korupcijos sąvoką.
- Miestelyje taip pat sklando kalbos, jog čia apsigyvenę kinai buvo ypatingai nemandagūs ir suvalgė ne tik gyventojų kiaules, bet ir šunis.
- Genčių konfliktai arba genčių ir vyriausybės rietenos čia yra kasdienybė.
- Čia mes stovime ant kalvos Amazonijos džiunglėse atrodydami kaip iš Bolivijos didmiesčio atvykę krokodilų gaudytojai ir žvelgiame į tolį – na, įdomi ta mūsų ateitis.
- …dvasinės vertybės yra svarbiausios gyvenime, tačiau mes šiuo metu esame tarp gyvenimo ir kažko kito, ir čia mūsų sveikai skūrai išsaugoti materialiniai dalykai yra gyvybiškai būtini – čia jums be pinigų niekas net pagalbos rankos neišties.
- Čia tu esi svečias gyvūnų namuose. Čia esant reikia suprasti, jog jie tavęs į savo namus nekvietė, tu pats į juos įsibrovei.
- Kažkaip vis tiek miela, kai gyvūnai vagia – visai kitaip, nei žmonės.
- Ilgomis plonomis uodegytėmis jie vyniojosi aplink mūsų kaklus ir pečius, o mikliomis rankytėmis čiupinėjo viską, kas papuolė.
- Mūsų diena šiandien buvo būtent tokia – ant vandens, stebint gyvenimą, į kurio tik nedidelę dalį gali įsibrauti žmogus.
- Be pastogės žmogus čia neišgyventų – krantai yra tiek pat pavojingi, kiek ir vanduo.
- Jei galvojate, jog džiunglės yra egzotiška šilta vieta ir ten žmonės vyksta nuostabiausio poilsio, tai jums dar skaityti ir skaityti knygas.
- Aš plaukioju vienoje iš Amazonės venų, viduryje neišeinamų džiunglių, Žemės plaučiuose, mūsų planetos aortoje, karštoje upėje lyjant šiltam tropiniam lietui.
- Tai yra jausmas, kada jautiesi gyvas. Labiau gyvas, negu buvai, kai tik gimei.
- Kai grįšime į civilizaciją, niekada nebebūsime tokie, kokie buvome, kai ją palikome.
- Pasiekti tikslą ar įgyvendinti svajonę niekada nėra nė trupučio tiek malonu, kiek būti to siekimo procese.
- Amazonijos genčių atstovės, dvikasės indėnės babytės nesiteikė iš jo nė išlipti, o tik žiūrėjo laukan persisvėrusios ir mėtė per langą šiukšles plastikiniuose maišeliuose.
- Mūsų daiktus darbuotojas tiesiog paėmė rankomis, užsikrovė ant kokio tai karučio ir nustūmė iki lėktuvo.
- Lygiai po 7-ių mėnesių mes pasieksime Brazilijos Amazoniją, o dar po 4-ių – Ekvadoro džiungles. Namo grįšime po vienerių metų.
Rurenabakė
Rurenabakė, Rurrenabaque, trumpai boliviečių vadinamas tiesiog Rurre, yra daug didesnis už Trinidadą, ir nepalyginamai labiau išsivystęs. Prie to išsivystymo prisideda tie, kas nepagaili savo kailio išbandymams džiunglėse. Rurre yra vartai į tikrąją Bolivijos Amazoniją – vos už keleto kilometrų nuo šios gyvenvietės jau po poros dienų mes sutiksime trimetrinius krokodilinius kaimanus ir daugybę Homo Sapiens protėvių. Gyventojų pačiame miestelyje irgi daugiau – neskaitant apylinkių, čia gyvena apie 13,5 tūkstančių žmonių.
Nuo ankstaus ryto jaučiasi slegianti tvankuma – saulė ištisai nekepina, priešingai, atogrąžų kraštovaizdis yra gana debesuotas, tačiau temperatūra čia niekada nenukrinta žemiau 30, dieną naktį drėgmė tvyro ore. Ore tvyro ne tik drėgmė, bet ir transporto priemonių išmetamosios dujos. Būdama žemesnio nei vidutinių pajamų lygio šalimi, Bolivija pasižymi senų, netvarkingų ir dūmijančių automobilių eismu tiek Andų dalyje, tiek Amazonijos prieigose. Čia pagrindinė transporto priemonė vis dar yra moto, taip jie vadina nedidelės kubatūros motociklus ar motorolerius. Taip pat dažnai pamatysime triračius motociklus – panašius į azijietiškus Tuk tuk – kur prie motociklo dar pritaisytas stogas ir sėdynės dviems arba trims keleiviams. Bolivijoje tai beveik visada padaryta rankomis. Automobilius – visureigius (nes kitokie per vietinius kelius nepraklampotų net ir esant geroms oro sąlygoms) turi pasiturintys žmonės: turizmo agentūrų savininkai, produktų importuotojai ir kiti legalūs bei nelegalūs verslininkai.
Rurre yra skalaujama upės maitintojos – Beni. Vaikščiodami Beni pakrantėmis pamatysite valčių, paruoštų gabenti krovinius arba žmonės. Žmonės valtimis keliauja į artimiausius kaimus ir San Buenaventura – dar vieną miestelį, kuris jau visai ne turistinis, ir vienintelis artimas miestas. Keliaujant už jo jau nieko nebebus – tik neišbrendami mūsų planetos plaučiai – atogrąžų miškai. Valtys, kurias tikslingiau yra vadinti kanojomis, yra medinės, su motoru arba be jo – iriamos tiesiog irklais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog medinė pailga kanoja (aišku, ir gerokai papuvusi) tokioje upėje yra tas pats, kas šieno šapelis laužo liepsnose, bet čia tik mums taip atrodo. Mes esame iš ateities atvykę turtingi, visko gyvenime pertekę kvailiai, kuriems didžiausia gyvenimo pramoga yra savo išpuoselėtas pėdas pastatyti ant Amazonijos purvynės ir prasieiti per neturtingą miestelį su fotoaparatais, kainuojančiais daugiau, nei kai kurių žmonių lūšnos. Nesipiktinkite. Taip mus apibūdina dauguma vietinių, ir jus jie taip pat apibūdins, jei čia atvyksite. Nepaisant to, mes esame tie, kurie padeda jiems kąsnį burnoje turėti, todėl labai dažnai jūs tokių žodžių tiesiogiai iš vietinių neišgirsite, o tikriausiai ir visai neišgirsite, nes vietiniai čia nėra kalbūs – jiems nė kiek neįdomi jūsų kultūra ar kalba, jiems visiškai neįdomu, kaip jūs gyvenate savo šalyje, ką studijuojate ar dirbate, kokias knygas skaitote ar kokius filmus mėgstate. Jiems tereikia jūsų pinigų, kad savo šeimą pamaitintų, o bendrauti jie patys vien tik smalsumo vedami jie nelįs – šis kraštas per tolimas ir per daug izoliuotas, kad būtų galima lengvai rasti terpę, tinkančią kultūrinėmis vertybėmis dalytis.
Vagys egzistuoja ir atogrąžose
Intensyviai su jumis bendraus tik tie, kurie dirba turizmo srityje – jie jums kalbės tol, kol prekę nupirksite ar paslaugą užsisakysite. Arba kol jie jus aplink pirštą apvynios, apvogs, arba išgręš jūsų pinigus. Rurre garsi ne tik savo išskirtinėmis veiklomis, bet ir turizmo agentūromis-vagimis, kurie apkrausto keliautojų kuprines, kišenes, patiklesnius ar jaunesnius apgaudinėja ir palieka kebliose situacijose. Išeities iš tų keblių situacijų ieškoti neverta, nes policija čia yra korumpuotesnė už pačią korupcijos sąvoką, todėl kiekvieną sekundę čia reikia būti budriems. Beje, ši vieta neturėtų būti viena jūsų pirmųjų kelionių – čia vykite tada, kai jau suvoksite, kad kur bežengiate, ten jums nuobodu (čia nuobodu nebus). Kitu atveju, turėkite patikimus gidus arba draugus. Bet ir tuo atveju dar gerai pagalvokite.
Miestelyje užpuolimo atvejų beveik niekada nėra pasitaikę, vagystės visuomet įvykdomos tyliai ir turistai apie jas susivokia gerokai vėliau, arba net išvykę iš miestelio. Mūsų vėliau sutikti kelionės kompanijonai turizmo agentūroje paliko savo kuprines, o į džiunglių turą pasiėmė mažas, specialiai tam atsivežtas. Nežinau, kaip tokia mintis jiems šovė į galvą, nes tie du jauni stiprūs vyrai buvo iš vienos labiausiai išsilavinusių Europos šalių ir toli gražu nepasirodė naivūs ar nepatyrę. Tačiau savo bagaže jie paliko nemažai grynųjų pinigų bei visas banko korteles (nereikės juk džiunglėse tokių dalykų, ar ne?). Spėkite, ar jas paskui rado. Spėkite, kada jie tai pastebėjo. Ogi oro uoste – šiek tiek grynųjų buvo palikta tam, kad būtų sunkiau pastebėti, jog dalies jų jau nėra. Kelionių agentūra, kuriai jie sumokėjo nemažą sumą už džiunglių turą, juos papildomai dar ir apvogė. Tokią nelinksmą istoriją išgirdome juos vėliau sutikę Čilėje. Sakysite, kam apskritai jie daug grynųjų pinigų turėjo? Ogi tam, kad čia jų geriau turėti. Būtina turėti. Rurenabakės miestelyje yra keli bankomatai (atsirado palyginti neseniai), bet jie dažnai neveikia arba nuskaito neįtikėtinas sumas. Yra buvę atvejų, kad tie patys bankomatai apvogė jai besinaudojančius. Supraskite, jais naudojasi tik atvykėliai. Na, o grįžtant prie mano pirmojo paragrafo sakinio, turėjau omenyje, jog bijoti miestelyje vaikščioti tikrai nereikia, ypač šviesiuoju metu. Maža to, pasivaikščioti yra būtina – ši vieta yra unikali, o pamatyti tokį natūralų gyvenimą jūs galite turbūt vieną, o geriausiu atveju kelis kartus savo gyvenime.
Pasiruoškime ir eikime apsidairyti. Mūsų laukia ne tik nuotykiai – šiandien mes privalome susirasti patikimą agentūrą, kuri mus sėkmingai vestųsi į džiungles. Atsakingai susipakavę vertingus daiktus (nieko ir niekada nepalikite viešbučiuose, kad ir kaip gerai jie atrodytų, kad ir kaip daug už juos sumokėtumėte – tai yra pagrindinė taisyklė visoje Pietų Amerikoje (ir ne tik), kuri niekada negali būti apeinama). Pinigų diržas (money belt) yra fantastiškas išradimas – jis visiškai nematomas ir toks patogus, kad apie jį net pamiršite (bet nepamirškite). Spynelė ar bent raktų žiedas, sujungiantis jūsų kuprinės užtrauktukus, kad jos nebūtų galima atsegti, yra dar vienas geras išradimas. Fotoaparatais naudokitės, bet rodykite juos kiek galima mažiau – dažniausiai nutinka taip, jog pamatę brangų daiktą vietiniai tiesiog vedami instinkto gali jo užsinorėti. Saulės kremas. Visada, jokių išimčių, aukščiausias SPF numeris. Geriau batai, nei šlepetės – nors ir karšta, batai apsaugos nuo galimų sužeidimų bei nešvarumų: gatvėse visko pilna – ir to, ant ko užlipti galima, ir to, kuo užsikrėsti nesunku. Na, ir lengvi medvilniniai marškiniai ilgomis rankovėmis – jei išlįs pikta saulė arba uodai, jie pagelbės, taip kaip ir kepurėlė bei saulės akiniai. Keletas smulkių banknotų kišenėse. Lietpalčiai (skėtis per daug sunkus keliaujant ir per daug prabangus dalykas šioje žemėje). Vandens gertuvė (jokiu būdu ne iš čiaupo). Viskas, keliaujam.
Gyvenvietė
Miestelis atrodo draugiškas ir spalvingas – žemaūgiai nameliai ir už juos aukštesnė tanki amžinai žalia augmenija. Šaligatvių nėra, tačiau dauguma pastatų centre yra ant betoninės platformos – ji apsaugo esant potvyniams. Dauguma gatvių neasfaltuotos. Raudonas molis, motociklai ir jų pypsėjimas kuria visiškai egzotinį įspūdį. Kai kur auga žmogaus galvos dydžio vaisiai, ryškiaspalvės gėlės. Vaikai kątik praėjo nešini miniatiūrine beždžionėle – Pigmy Marmoset. Nulyja lietus. Po penkių minučių išlenda saulė. Žemė garuoja – karštos dulkės, susimaišiusios su šiltu lietaus vandeniu. Centre veiksmo žymiai daugiau, matome visai europietiškai atrodančių restoranų bei turizmo agentūrų. Parduotuvėlės skurdžios, ypač maisto prasme. Galima rasti pagrindinius dalykus, bet ir tuos ne visus, ir toli gražu ne geriausios kokybės. Pavyzdžiui, jei jums nutrins kojas ir prireiks pleistro, vaistinėje jo kaina bus šokiruojanti, o kokybė tragiška. Ir jūs būsite vienintelis, kuris toje vaistinėje tokio dalyko paprašys per pusę metų. Nulyja lietus.
Einame link upės – ten yra pagrindinė susibūrimo, pirkimo-pardavimo, susitikimo, darbo ir poilsio vieta. Visos civilizacijos visais laikais buvo maitinamos upių. Braunamės per turgų, kuri išsidėstęs tiesiog ant gatvės – per ją eina žmonės su nešuliais, žaidžia vaikai iš aplinkinių kiemų, važiuoja triračiai ir motociklai, elgetauja šuys. Pagrindinės turgaus prekės – kiniškas ,,kičas”: drabužiai, šlepetės, žvejybos įrankiai, šiokie tokie namų apyvokos, virtuvės įrankiai, baisūs plastmasiniai žaislai vaikams, dekoracijos namams. Arčiau upės – maisto turgus. Ant prekystalių guli platanai, įvairios šakninės daržovės (juka, valgomasis manijokas), nedaug žuvies, kurią čia vietoje ir mėsinėja. Galima atsigerti kukurūzų gėrimo. Nulyja lietus. Į mus niekas per daug nežiūri, tačiau mums norint nufotografuoti turgų, žmonės nutaiso piktus veidus. Upės pakrantė nepasižymi švara, bet nėra ir labai apdergta – tikėjomės blogiau. Prieš keletą metų kinai boliviečiams pažadėjo pastatyti tiltą per tą upę – tai būtų buvęs vienas didžiausių projektų šioje vietoje per visą jos egzistencijos laikotarpį. Tačiau nežinia, ar tai buvo abi korumpuotos pusės, ne iki galo suderintas projektas, ar įsivyravęs ginčas – tilto nėra, ir, čiabuviai sakė, jog nebus. Miestelyje taip pat sklando kalbos, jog čia apsigyvenę kinai buvo ypatingai nemandagūs ir suvalgė ne tik gyventojų kiaules, bet ir šunis. O tada jiems teko išsikelti, norėjo jie to, ar nenorėjo. Nulyja lietus.
Pietaujame viename vietinių restoranų (valgyti čia yra pigiau, nei gaminti, ir apskritai labai pigu su bet kuo palyginus, o Rurenabakėje ir pasirinkimas šioks toks yra – nesitikime nieko ypatingo, bet valgomo tikrai yra). Restoranas sujungtas su žmonių namais – čia pat ant betoninių purvinų grindų ateina klientai, šliaužioja kūdikiai, laksto šuniukai, vaikšto žalia papūga ir neįsivaizduojamai garsiai veikia televizorius (mes jau prie to pratę – garsus televizorius yra vienas Peru ir Bolivijos skiriamųjų bruožų). Vėliau pamatysime, jog centre, aplink viešbučius ir hostelius, yra tikrai neblogų vietų pavalgyti, o vakare atsidaro ne vienas pub’as, kur jums suplaks amazonišką kokteilį. O pasėdėti galėsite to pub’o sodelyje, kur jums ant galvų svirs vijokliai. Jei pasiseks, net marmozetė tame vijoklyje supsis. Nulyja lietus.
Norime dar paklaidžioti, tad patraukiame į centrinę aikštę. Čia yra bažnyčia, kurioje sekmadieniais vyksta pamaldos. Bolivija yra krikščioniška šalis, tačiau atskiros gentys turi savo tikėjimus, ir ne visi jie iki galo ištyrinėti ir suprasti. Genčių konfliktai arba genčių ir vyriausybės rietenos čia yra kasdienybė. Nusiperkame jogurtinių ledų. Nežinau, ar jie skanūs, kažkaip čia keliaujant jau nebevertiname dalykų taip, kaip anksčiau. Aikštė labai jauki – nuostabūs augalai aplink. Prisėdame ant suoliuko ir praleidžiame ten kokį pusvalandį – dar noriu pasižymėti kelias detales užrašų knygutėje ir pakvėpuoti medžiais.
Dabar eisime į mirador – taip yra vadinamos apžvalgos aikštelės. Kalnelis, į kurį nesilipo lengvai, nes karštis net per kaulus smelkėsi, nuo kurio matosi, patikėkite, gana kerintis vaizdas. Jei suprantate, ką turiu omeny. Prieš tris mėnesius mes atrodėme kiek kitaip – nuo galvos iki kojų kitaip. Mūsų drabužiai buvo kvepiantys ir išlyginti, mes turėjome savo mėgstamus prekinius ženklus ir laikrodžius ant rankų. Mes reguliariai lankydavomės pas kirpėją, mūsų oda nebuvo nudegusi saulėje. Čia mes stovime ant kalvos Amazonijos džiunglėse atrodydami kaip iš Bolivijos didmiesčio atvykę krokodilų gaudytojai ir žvelgiame į tolį – na, įdomi ta mūsų ateitis. Jei tada būtume žinoję, kad po 13 mėnesių būsime pamatę visą žemyną ir sėkmingai grįžę į savo jaukius namus tęsti daugybės planų ir svajonių, jaustumėmės labiau užtikrinti. Bet tą akimirką mes nieko nežinojome. Nežinojome, kaip seksis Pietų Amerikos planas. Nežinojome, ar pavyks pamatyti ir išmokti tai, apie ką nuo mokyklos laikų svajojome. Nežinojome, ar nesusirgsime pavojinga liga. Nežinojome, ar nežūsime kalnuose. Nežinojome, ar viskas bus gerai finansine prasme. Nežinojome net, kaip išsigausime iš tų džiunglių – planavome keliauti atgal į La Paz (Bolivijos sostinę) Mirties keliu (Death Road, El Camino de la Muerte, arba Yungas) – tai pats pavojingiausias kelias pasaulyje, dalinai išasfaltuotas tik 2010 metais. Kelias vyniojasi per Andų kalnus, kai kur yra toks siauras, jog vienas automobilis sunkiai pravažiuoja (o prasilenkti tenka ir sunkvežimiams, ir autobusams). Šioje atkarpoje kasmet žūsta labai daug žmonių, o tie autobusai, kurie nugarmėjo į bedugnę, niekada nebuvo rasti. Visgi ten mes greičiausiai nepasuksime, nes kiek mums žinoma, lietus dabar tą kelią plauna diena iš dienos. Ne, tai ne lietaus sezonas – mes drąsūs, bet ne tiek, kad vykti į Amazoniją lietingu periodu. Čia jau nebebūtų drąsa, tai būtų visiškas kvailumas. Bendrai pagalvojus, čia tiesiog visada lietaus sezonas. O planavimas, net ir pats protingiausias ir detaliausias, ne visada veikia taip, kaip jūs norėtumėte.
Trys naktys atogrąžų miškuose
Rinkdamiesi kelionės gidus, kliovėmės patarimais, komentarais, vertinimais, logika ir visais kitais dalykais, kurie bent kiek galėjo užtikrinti mūsų ir mūsų materialių vertybių saugumą (taip, dvasinės vertybės yra svarbiausios gyvenime, tačiau mes šiuo metu esame tarp gyvenimo ir kažko kito, ir čia mūsų sveikai skūrai išsaugoti materialiniai dalykai yra gyvybiškai būtini – čia jums be pinigų niekas net pagalbos rankos neišties). Kitą rytą sutinkame dar keturis naujus draugus ir visureigiu išbildame link upės – ja keliausime ateinančias tris dienas. Vanduo bus mūsų kelias, o išsilaipinsime tik permiegoti medinėse pastogėse su kapucinais bei pampose anakondų pagaudyti.
Ryto saulė išlenda iš debesų, dulkėtas raudonas kelias šiandien atrodo laimingas. Vairuotojas kelis kartus sustoja mums parodyti tinginių, besiilsinčių aukštai medžiuose. Atvykstame į Santa Rosa – šiame paupyje perlipsime į valtis, kur prasidės mūsų kelionė. Išlipę iš automobilio skubame persirengti – iki dabar dėvėjome tik šortus ir marškinėlius, bet čia reikia kuo skubiau apsimuturiuoti – tropinių uodų spiečiai žino atvykstančių tvarkaraščius ir iš anksto jų laukia. Matome kelias iš miškų glūdumos parplaukiančias valtis. Matydami baltųjų kūnus galvojame, jog juos ten ne tris naktis po džiungles vedžiojo, bet už kokią tai bausmę moskitams maitino.
Pirmi žingsniai į valtį nesukelia jokių jausmų – daug tų upių ir upeliūkščių jau buvo, tik šįkart jokios srovės nesijaučia, nuo vieno kranto iki kito daugiausiai 20 metrų, o vidutiniškai – 5 ar 6. Kai kur praplaukimas toks siauras, kad abu krantus išskėtę rankas galime paliesti. Į valtis keliauja ir mūsų maistas – produktai, kurie bus perduoti ,,šefams”, kai vakare atvyksime į namelius ilsėtis. Į valtį kraunamas ir geriamasis vanduo bei visi kiti reikalingi daiktai. Viso mūsų dvi valtys, po 6 žmones vienoje, įskaitant du gidus. Mūsiškis pasirodė tikrai mielas – šnekus, daug žinantis, dvikalbis, linksmas ir atsipūtęs. Jaguaro nepažadėjo, bet tukaną ir anakondą – taip. Čia kaip safaryje – niekada nežinai, ką išvysi. Čia tu esi svečias gyvūnų namuose. Tie gyvūnai yra laisvi, sveiki ir laimingi, kol dar visos Amazonijos nesudeginome, todėl svarbiausia taisyklė, kurios turime laikytis – gerbti tuos jų namus tiek, kiek įmanoma. Čia esant reikia suprasti, jog jie tavęs į savo namus nekvietė, tu pats į juos įsibrovei. Na, o paskui jau žiūrėti, kad rankas kojas namo parsivežtum.
Siaura kanoja lėtai įplūduriuojame į užutėkį. Vėliau gidas įjungia motorą – nemažai kilometrų reikės šiandien sukarti. Neskaitant valties motoro, kuris burzgia ne ištisai, o tik tiesiose atkarpose, girdime tik tūkstančius paukščių balsų – kažkoks neįtikėtinas garsas su aidu, sklindančiu keliolika pakopų. Net ir Labanoro girioje girdėti daug skirtingų paukščių vienu metu, bet čia, rodos, visos įmanomos pasaulio giesmės į vieną susipynė. Sodrus švaraus purvo kvapas įsivyrauja aplink, ir gamtos paveikslas pamažu tampa pilnesnis – krantuose jau ne vien neaukšti krūmynai, bet ir storakočiai medžiai, puse šaknų įsibridę į rudą džiunglių kraują, jį sunkia. Amazonijos kraujagysles nuo venų iki kapiliarų sudaro didelės šniokščiančios upės ir mažytės ramios upeliukės. Mūsų ,,kelias” vingiuotas – vėl posūkis, vėl užutėkis. Siauresnis, platesnis, su srove ar be jos. Už kiekvieno posūkio kažkas laukia – šįkart rojaus paukštis, išskleidęs savo sparnus džiovina juos po ką tik praėjusio dviejų minučių lietaus. Už kito posūkio bus akmenys, prasibrausime pro lianas, beveik apsupusias praplaukimo tunelį, o ant tų akmenų niurksos didžiulis balinis vėžlys. Už kito posūkio mus pasitiks dinozauras – beveik trijų metrų kaimano krokodilas. Ateis jis iš medžių tankumos, paspoksos į valtį, o mums pristabdžius niurktels vandenin – išsigąs. Šis gražuolis buvo didžiausias mūsų sutiktas roplys Amazonėje. Gidas sakė, jog nebuvo jis toks ir didelis – čia jie geba daug labiau nusipenėti. Kaimanų visą dieną ir ateinančias dienas matėme tiek daug, jog kelionės pabaigoje jau nebekreipėme į juos dėmesio – jie tysodavo beveik kiekviename seklesniame krante (gilaus vandens jie nemėgsta, visuomet grobio tyko krūmynuose, kur vandens mažiau, nei metras, ir kur nepasiekia tiesioginiai saulės spinduliai).
Taip tyliai lingavome kelias valandas, kurios prabėgo greičiau, nei bet kurios kitos kelios valandos mūsų gyvenime. Kartas nuo karto medžiai krantuose prasisklaidydavo ir galėjome matyti pampas – pelkėtas pievas, kurios knibžda visokių gyvių, ir pas kuriuos vyksime rytoj. Paskui buvo beždžionių valanda – kabantys medžiuose didieji gigantai: kriokiantys, dainuojantys, besiporuojantys. Dar vėliau mūsų valtį ,,užpuolė” geltonosios voverinės beždžionės (Yellow Squirrel Monkeys) – keli šimtai geltonų katės dydžio beždžioniukių apspito valtį, šokinėjo mums ant galvų, ieškojo maisto paketų, juos perkąsdavo ir bandydavo tą maistą vogti. Kažkaip vis tiek miela, kai gyvūnai vagia – visai kitaip, nei žmonės. Ilgomis plonomis uodegytėmis jie vyniojosi aplink mūsų kaklus ir pečius, o mikliomis rankytėmis čiupinėjo viską, kas papuolė. Beždžionėlės iš tiesų yra be galo gražios – keista tokiu žodžiu apibūdinti gyvūną, bet jos, mano nuomone, nebuvo tiek mielos, kiek tiesiog gražios. Geltonas kailiukas buvo kažkas, kas visiškai išsiskyrė iš bendro vaizdo, todėl tos 10 ar 15 minučių buvo koks tai atsikvošėjimas ir suvokimas, kur mes esame. Žinoma, gidai buvo tam pasiruošę, ir keletą kekių bananų joms turėjo – iš mūsų bananą pagriebė mama, besinešanti mažylį ant kupros ir neįtikėtinu greičiu besikarstydama liaunomis krūmų šakomis. Štai taip žmogus prisijaukina laukinius gyvūnus – kiekvieną savaitę, o kartais ir kiekvieną dieną valtys čia atplaukia su bananų kekėmis. Patys spręskite, kiek tai gerai, ir kiek tai miela.
Mūsų diena šiandien buvo būtent tokia – ant vandens, stebint gyvenimą, į kurio tik nedidelę dalį gali įsibrauti žmogus. Šios upės apylinkės yra visiškai negyvenamos. Vienintelė civilizacija yra vadinamosios ,,eko ložės” – primityvūs mediniai nameliai, pastatyti džiunglių lankytojams, tokiems, kaip mes. Be pastogės žmogus čia neišgyventų – krantai yra tiek pat pavojingi, kiek ir vanduo. Rytoj matysime, jog visgi įkristi savo noru į šį vandenį galima, tam tikroje vietoje, kurią prieš tai nuodugniai, arba ne itin nuodugniai, ištyrinėjo vietiniai kelvedžiai. Upės vanduo yra labai gyvas – pakrantėse karaliauja kaimanai, ant kranto – kapibaros ir jaguarai, medžiuose – agresyvios beždžionės, pačiame vandenyje – piranijos ir kitos žuvys, kurios yra mirtinai pavojingos. Į šį vandenį jūs ir rankų nekišite, kaip dažnai darote plaukdami valtimi kokiu nors mėlynu Lietuvos, Norvegijos ar Šveicarijos Alpių ežeru.
Nakvynė su visais pasaulio vabalais
Prisišvartuojame prie ramaus kranto, kuris nedaug tesiskiria nuo prieš tai buvusio – čia iškirsta keletas medžių, pastatytas visai jaukiai atrodantis ,,kotedžas” (tik iš medžio, beveik jokios kitos materijos) – keli nameliai, sujungti tilteliu. Nameliai stovi ant kojyčių, lygiai taip pat, kaip ir namelis ant vištos kojelės pasakoje. Čia juk irgi pasaka. Tiltelis tam, kad galėtume saugiai vaikščioti – čia, ypač naktį, ant žemės budi tarantulai, gyvatės ir kiti dailūs, bet ne visiškai draugiški padarai. Vienas namelis – virtuvė ir valgomasis, kitas – hamakų zona ir laisvalaikio kambarys, visi kiti – miegamieji. Sąlygos yra laukinės, sienos nė trupučio nesandarios – tai tiesiog lentos ir plyšiai tarp jų, tačiau išgyvenimui to užtenka. Šiokie tokie baldai ir furnitūra visai kūrybingai sukonstruoti iš čia pat augančios medienos, lovose mums paruošta patalynė, ir lova yra uždengta tinklu nuo uodų. Tas tinklas padeda gal 30%, bet ir tai yra labai daug. ,,Langai” apkalti viela, kad kuo mažiau vabalų įropotų, bet, nepaisant to, mes miegojome vienoje lovoje su maždaug dviem procentais čiabuvių Amazonijos vabzdžių. ,,Dušas” atrodo visai gerai – vanduo švarus ir vėsinantis. Atsivėsinti iki galo neišeis net nakčiai įpusėjus, šlapias čia esi absoliučiai nuolat. Bet dušas vis tiek buvo malonus, tik varlytės jame išgąsdino – tiesiog nesitikėjome jų. Bet tai normalu, kai maudaisi medinėje kabinoje, kurioje per šlangą tiekiamas pavalytas vanduo ir nubėga jis pro lentas ant žemės. Prieš kelionę buvome maloniai paprašyti nenaudoti jokių nenatūralių prausimosi priemonių. Dantų pasta ir paprastas muilas čia buvo daugiau, nei reikėjo. Taip, ši vieta ne kiekvienam, ir toli gražu ne kiekvienam. Jei galvojate, jog džiunglės yra egzotiška šilta vieta ir ten žmonės vyksta nuostabiausio poilsio, tai jums dar skaityti ir skaityti knygas.
Vakarienė mus nustebina – iš visiškai paprastų produktų čiabuviai šefai paruošė nuostabių patiekalų. Valgiaraščiai buvo du – įprastas ir veganiškas (Bolivija, neįtikėtina, ir ačiū tau už tai! Patys mes nesame veganai (gal kada priaugsime iki to), bet mane visuomet žavi tai, kad yra rūpinamasi visais). Įprastas meniu susidėjo iš kepto viščiuko, bulvyčių, šviežių salotų (taip, už tuos pinigus, kuriuos mokame, net ir šviežių sultingų lapų gauname), vaisių gėrimo ir kelių skirtingų ir tikrai sveikų užkandžių. Veganiška vakarienė buvo patiekalas iš cukinijų ir baklažanų. Maistas atrodė puikiai, ir tikrai ne vien todėl, kad buvome kažkur giliai niekur – džiunglėse valgėme nepalyginamai geriau, nei Bolivijos sostinėje. Po vakarienės buvo galima atsigaivinti bolivišku alumi, lediniu vandeniu arba sodos gėrimais (keletą šaldytuvų silpna elektros srovė sugebėjo išlaikyti). Laisvalaikio kambaryje turėjome progos geriau susipažinti su kitais keliautojais, pažaisti stalo žaidimus, bilijardą (kaip jie ten tą stalą atgabeno, norėčiau pamatyti), ar tiesiog pasisupti hamake. Su keliais iš čia sutiktų draugų vėliau mes visiškai atsitiktinai susitiksime Čilėje, Atakamos dykumoje, kartu aplink ją važiuosime visureigiu ir šokinėsime per geizerius.
Miegojome nei gerai, nei blogai. Palyginus su tuo, ko tikėjomės, viskas buvo gerai. Ir manau, tiek gerai, kiek tokioje vietoje galėjo būti. Karštis neatlėgo, priešingai, viduje buvo dar karščiau ir dar mažiau oro. Vabalų atėjus miegoti lovoje jau laukė visas tuzinas, o vėliau priskrido dar – tinklas jiems ne problema. Uodai kando, bet plona anklodė (per kurią jie vis tiek kando) kažkiek padėjo. Purškalai nuo moskitų arba šiek tiek veikia (kelias minutes), arba mes tiesiog įsivaizduojame, kad jie veikia. Amazonijoje yra specialūs purškalai, atsivežti iš Europos visiškai neveiks. Na bet vėlgi. Ar reikia skųstis uodais, kai vidury Amazonijos džiunglių miegi lovoje? Nereikia. Nes Brazilijos atogrąžų miškuose mes hamakuose miegosime ir jaguarai mums pašonėje visą naktį miauks.
Pusryčiai buvo tokie patys geri, kaip ir vakarienė, o dušas po karštos nakties gerokai atgaivino. Kelias užsimiegojusias varlytes mes visgi išgąsdinome, bet nenuskriaudėme. Nepykit, varlytės, jūs, kaip ir visi šių miškų gyventojai, esate labai gražios. Po pusryčių su metaliniu puoduku juodos Bolivijos aukštikalnėse užaugintos kavos išėjau tilteliu pasivaikščioti. Ant stogelio sėdėjo ir įdėmiai mane stebėjo jaunas kapucinas. Nuo pusryčių dar buvo likę keli vaisiai – kaip jam jie patiko! Ačiū nepasakė, bet ir neturi už ką – jokios naudos mes nei jam, nei jo šeimai nenešame.
Piranijų gaudymas buvo kontraversiška veikla – ji įeina į tai, ką gidai siūlo išbandyti, tačiau ne visiems tai atrodo tinkama ir humaniška. Galėjome pasirinkti, ar vykti ir su ant vielelės pakabintu vištienos gabalėliu laukti, kol dantingosios žuvys ant kabliuko pakibs, arba tą laiką pažaisti su beždžionėlėmis. Piranijų pagauti nepavyko, bet pavyks po kelių mėnesių dar kartą viešint džiunglėse. Apsimuturiuojame tais pačiais antimoskitiniais skarmalais ir sėdame į valtį. Plauksime link pelkynų, kuriuose knibžda anakondos.
Kaip mes atogrąžų pelkėse anakondas gaudėme
Išsilaipiname plačioje, keletą hektarų užimančioje pievoje. Ryte visi gavome ilgus masyvius guminius batus. Juos apsiavę keliame kojas iš valties. Kojos beveik iki tų batų viršaus klimpsta į purvą – kerepnojame per jį keletą metrų aukštyn, kur atsiveria dar platesnės žalios pievos, kai kur apaugusios tankia beveik žmogaus ūgio žole, o kitur žolė trumpa trumpa ir padengta vandeniu. Tai yra vadinamosios pampos – pievos, plytinčios tarp atogrąžų miškų, pelkės ir purvynės, kurios yra maisto šaltinis ten gyvenanties gyvūnams. Čia tolumoje matome keletą mums gana egzotiškai atrodančių karvių – baltas karves su kuprele jau minėjau anksčiau. Jos čia ganosi laisvai ir priklauso vienai sodybai, į kurią vėliau užsuksime. Ai, beje, ir jos yra tiesiog neapsakomai gražios.
Braunamės per aukštus, stačius stagarus – klampojame purvu, mano batai kiek per dideli, tad keletą kartų jie vos nepasilieka žemėje, o mano koja kone išslysta iš jų. Oras neįtikėtinai bjaurus – kaitra stipri, saulės beveik nėra, bet esame kiaurai šlapi. Oras drėgnas ir tirštas, kvėpuojame tarsi garinėje pirtyje. Mano rankų oda pradeda niežėti ir įgauna stiprų paraudimą – tokia reakcija į nuolatinę drėgmę. Vaikščiojame čia ne šiaip sau natūralaus spa išbandyti – čia ieškosime anakondos. Anakonda yra gyvatė, gyvenanti štai tokiuose pelkynuose ir aplinkiniuose šabakštynuose. Tai yra pati ilgiausia ir sunkiausia pasaulyje gyvatė, galinti užaugti iki beveik 5 metrų. Visi išsiskirstome po pievas, braidome juodu burbuliuojančiu vandeniu žiūrėdami sau po kojomis ir nieko nerandame. Tempiuosi kamerą su savimi ir nepasigailiu – visai netoliese ganosi nuostabūs laukiniai paukščiai. Nežinau, kaip jie vadinasi, nors norėčiau žinoti. Kai kurie jų yra beveik žmogaus ūgio! Stoviu toje bekraštėje šlapioje dykynėje ir grožiuosi jais. Kažkokia mistika.
Tos gyvatės ieškojimas yra irgi mistika, arba idiotizmas, nes jau keletą valandų mes čia braidžiojame ir kol kas nieko neradome. Mums buvo patarta išsiskirstyti, o jei rasime gyvūną, pakviesti gidus. Einu sau viena ir žiūriu, kad darosi giliau ir giliau. Ai, tai vadinasi, upėje nenuskendome, tai pelkėje prasmegsime. Žengiu atgal, bet jau ir ten vanduo man į batus semiasi. Sušunku kompanijonui, bemaklinėjančiam už dešimties metrų: ,,Hey, ar tau viskas gerai? Panašu, kad pas mane čia gilėja”. ,,Taip, man irgi baisoka, čia tas pats!” – atsako olandas. ,,Gidai sakė, jog gilu čia nebus, todėl turėtume vaikščioti drąsiai” – replikuoju. ,,Mes geriau pabandykime vienas kito arčiau atsirasti” – sako olandas. Bandome, o vandens ten vis tik daugiau, nei turėtų būti. Galų gale kažkaip pasiekiame kitus komandos narius ir toliau nebežengiame.
O gyvatę mes radome. Ne penkių metrų, o dviejų. Dailią, juodą it anglis, blizgią, skleidžiančią stingdantį mėšlo kvapą. Palaikyti ją irgi buvo galima, prieš tai nusiplovus rankas toje marmalynėje (dvejojau ne dėl gyvatės, ją pačiupinėti aš labai norėjau, bet pirštų kišti į tas natūralias srutas nenorėjau). Rankas nusiplauti reikia tam, kad ant jų neliktų jokių nanatūralių, cheminių kvapų, pavyzdžiui, muilo, saulės kremo, moskitų repelento. Gyvatė buvo šilta (prisitaikiusi prie aplinkos temperatūros), švelni ir išsigandusi. Visada sau sakiau, jog tokiose ekspedicijose dalyvausiu tik vieną kartą – noriu kartą gyvenime pamatyti gyvūnus jų natūralioje aplinkoje (mes esame prieš zooligijos sodus ir jų niekada neremiame, kaip ir bet kokių gyvūnų nelaisvėje, išskyrus domestikuotus arba sužeistus). Laikiau gyvatę kelias minutes ir galvojau, jog daugiau to nedarysiu – man jos buvo labai gaila. Džiaugiuosi, jog gidai šiuo klausimu buvo kiek įmanoma atsakingi – gyvūnas mūsų rankose nebuvo ilgai, o paskui juodoji karalienė buvo paleista toje pačioje vietoje, kurioje ją radome. Kiek visas šis pažinimo procesas yra geresnis už zoologijos sodus ir terariumus, irgi spręskite patys.
Trys valandos pelkėse mus visiškai nukamavo. Karštis nebepaliko jėgų net grįžti į valtį – ėjome lėtai ir vargingai. Keli mano draugai man yra minėję, jog jiems labai nuobodu sporto klube. Na, tai išties gana rutiniška. Jei ir jums taip yra, žinokite, jog klampojimas purvu iki kelių yra geriau, nei bet kokie kojų pratimai su treniruokliais. Jei kada žmonių gyvenimas pasidarytų per daug nuobodus 🙂 Grįžome pavargę it lapai ir ištroškę it smėlis. Klampojant atgal, klausiu mūsų gido, kokių dar čia gyvūnų yra. Jis atsako, jog maži krokodiliukai mėgsta šias pelkes, bet tik maži, ir jie neagresyvūs. Tačiau sutikti mes jų čia neturėtume, bent jau jie ilgą laiką čia jų nematė. Na ir štai, ant tų žodžių priešais mus pasirodo šis mažylis. Maždaug vieno metro su puse, ir maždaug vieną metrą su puse nuo manęs:
Amazonijos saulėlydis
Valtimi keliaujame aplankyti sodybos, kurią prieš tai minėjau. Tai vienintelė sodyba aplink, ir žmonės ten gyvena dėl turizmo – viena šeima turi minimalistinį namuką, gyvena daug prastesnėmis sąlygomis nei mes mediniuose nameliuose, jaukų kiemelį su mažais kačiukais (ne jaguariukais, deja) ir tūkstančiais gigantiškų varlių sutemus (kurias tos šeimos penkerių metų sūnus su pasimėgavimu spardo ir už tai jam niekas nieko nesako), pačią tinkamiausią vietą saulėlydžiui ir net mini tinklinio aikštelę! Pamiršau paminėti, jog ten taip galima nusipirkti šaltų gėrimų ir jais mėgaujantis gėrėtis saulėlydžiu. Dienos čia, beje, neilgos – apie šeštą valandą vakaro jau beveik visiškai tamsu. Chilliname priešais saulę, besiritančią horizontu ir ryškia raudona spalva nudažančią džiunglių pievas. Kai visiškai sutems, su prožektoriais sėsime į valtį ir susipažinsime su naktiniu kaimanų gyvenimu. O tuomet grįšime atgal, vakarieniausime, ilsėsimės ir dalinsimės gyvenimo istorijomis.
Kvėpavimas gyvenimu, arba karštoje upėje su krokodilais
Kapucinas ateina vaisių kiekvieną rytą. Net ir tokį lietingą, kaip šis. O šiandien mes matome tikrą lietų – štai čia yra tai, ką tikrai gali vadinti lietumi. Šiandienos planas yra gyvūnų stebėjimas, keliavimas valtimi toliau ir ieškojimas čiabuvių – sparnuočių, roplių, plėšrūnų, vandens pasaulio gyventojų. Kai kurie ekspedicijos nariai iškart atsisako – nors ir turime lietpalčius ir oras yra labai šiltas, jie nenori plaukti per lietų. Mudu nedvejojame – čia atogrąžos, to čia ir atvykome. Diena parodė dar daugiau vaizdų, kuriuos į savo atmintį įsikėlėme pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime. Kur bepasisuksi buvo apstu gyvūnų, kurie mums šypsojosi, ir paukščių, kurie mums šoko.
Gidas mums pasiūlė upėje išsimaudyti. Nors ir lijo lietus, o dangus buvo cepelininės spalvos, lianos, geriančios iš tos upės, kvietė tai padaryti. Bet kaip piranijos, krokodilai…? ,,Yra vieta, kuri yra pakankamai gili, ten krokodilai neatplaukia, jiems ten nesaugu. Piranijos ten irgi nesiveisia dėl srovių. O štai rožiniai gėlavandeniai delfinai gali jus pabučiuoti” – skamba įtikinamai. O kas belieka. Rožiniai delfinai yra upiniai gyvūnai, iš tikrųjų šiek tiek primenantys delfinus, gyvenantys Pietų Amerikos atogrąžų upėse. Jie yra taikūs, tik labai dideli. Iš visos 12 žmonių komandos ir dar šešių ką tik atvykusių buvome keturiese, kurie norėjo per lietų plaukti pas delfinus. Įplaukę į platų užutėkį, gavome nurodymus: jei pajusime prisilietimą, tai bus delfinas, jie yra smalsūs. Būdami sunkūs, jie gali staigiai išnirti iš vandens, nereikia jų išsigąsti. Plaukioti galima tik viduryje, jokiu būdu neplaukti arčiau upės krantų. Jei lietus labai sustiprės, turime kuo skubiau grįžti į valtį. Upėje egzistuoja povandeninės srovės, todėl visiems rekomenduojama laikytis drauge už gelbėjimosi rato (tiesiog automobilio padangos kameros), kurį jis jau įmetė į vandenį. Gylis čia didelis, tad galime drąsiai šokti. O tuomet tyla. ,,Tai viskas, galite maudytis” – šypsosi bolivietis. O mes tik žiūrime vieni į kitus valandėlę. Ir tada lėtai, vienas po kito sukrentame į karštą vandenį. Neperdedu – šį vandenį paliečiau pirmą kartą, ir jis yra visiškai karštas. Aš plaukioju vienoje iš Amazonės venų, viduryje neišeinamų džiunglių, Žemės plaučiuose, mūsų planetos aortoje, karštoje upėje lyjant šiltam tropiniam lietui. Tas lietus plauna visus mūsų išgyvenimus lauk, dievaži! Nuo stipraus lietaus į vandenį byra medžių lapai, o jų šešėliai ant vandens paviršiaus padaro jį demonišką ir paslaptingą. Už keleto metrų išnyra juokingos rožinių delfinų nosys, ir vėl panyra atgal. Daugiau jų nematėme. Dar valandėlę supamės šioje ekstazėje. Už jokius pasaulio pinigus nenupirktum šito jausmo, ir su niekuo jo negali palyginti. Tai yra jausmas, kada jautiesi gyvas. Labiau gyvas, negu buvai, kai tik gimei. Labiau laisvas, nei tada, kai susikūrei nepriklausomą savarankišką gyvenimą. Štai kokia yra laimės koncepcija. Patirtis. Jausmas. Sąlytis. Kvėpavimas. Tavo kūno, minčių ir gamtos susiliejimas.
Grįžome į valtį jau nebe tokie, kokie buvome. Ir mes niekada nebebūsime tokie patys. Kai grįšime į civilizaciją, niekada nebebūsime tokie, kokie buvome, kai ją palikome. Kai grįšime į Europą, būsime kitokie nei tada, kai nusipirkome bilietus į vieną pusę. Kai susitiksime savo draugus, mes nebebūsime tie patys, kuriuos jie išlydėjo. Gidas džiaugiasi, kad mums patiko. Įsisupame į rankšluosčius, nes ir lietus išėjo, kol maudėmės. Žvelgiame į gyvybės vandenį – amžinybės eliksyrą. Tiesiai pro mūsų valtį plaukia grakštus kaimano krokodilas. ,,Bet juk jūs sakėte, kad čia krokodilai neatplaukia, juk mes būtent čia ir maudėmės!!!” – pasibaisėję klausiame. O jis tik nusišypso, įjungia motorą ir mes tolstame gilyn į mišką.
Atgal į ateitį
Prieš kiek daugiau nei 10 metų aš kasmet kurdavau sau užduotis – ,,…noriu padaryti tai, išmokti tai, pabandyti vieną ir sukurti aną”. Visuomet galvoje turėjau sąrašą dalykų, kurių aš gyvenime noriu (tai nereiškia, jog kasmet taip imdavau juos visus iki vieno ir įgyvendindavau, jei taip būtų, tai manimi religingi žmonės tikėti pradėtų). Tas sąrašas niekada nebuvo trumpas, bet laikui bėgant labai sutrumpėjo. Ne todėl, kad noriu mažiau dalykų ar gyvenimas pasidarė nuobodesnis. Tiesiog todėl, kad dauguma jų teisingai gyvenant ir taip atėjo į mano rankas, be didelių pastangų, tereikėjo žinoti, kuria linkme plaukti. O kiti, kuriuos aš šiandien tame sąraše tebeturiu, nėra metų laiko uždavinys. Jie apima daug ilgesnį laiko tarpą, per kurį ne tik pastangų reikia įdėti, bet ir subręsti toms svajonėms. Tame sąraše aš taip pat turėjau ne vieną kelionių destinaciją. Vien tik aplankyti man niekada nebuvo įdomu, bet išnarstyti pasaulio natūralius lobius man buvo ir yra tikslas. Ir Amazonijos regionas buvo vienas tų tikslų. Šiandien aš išlipu iš valties, kuri mane parplukdino atgal į civilizaciją (vadinkime tai civilizacija). Ir žinote, ką? Pasiekti tikslą ar įgyvendinti svajonę niekada nėra nė trupučio tiek malonu, kiek būti to siekimo procese. Neskubėkite gyventi, tikrai nereikia.
Na, o dabar apie realų grįžimą į civilizaciją. Mūsų sprendimas nekeliauti anksčiau minėtu Mirties keliu buvo priimtas, nors ir tai buvo vienas iš dalykų, kuriuos Pietų Amerikoje paliesti mes norėjome. Draugų keliautojų bei Youtube istorijos pasakoja, jog ten, nepaisant viso to kelio tragiškumo, gali būti labai linksma – šiandien jūs galite ten nuvykti ir didžiąją dalį maršruto pravažiuoti kalnų dviračiais. Pravažiuoti dviračiais keliu, kuris oficialiai laikomas pačiu pavojingiausiu pasaulyje, kuriuo važiuojant galva sukasi nuo statumo, kurį be paliovos plauna kriokliai ir nuošliaužos. Bet šiandien ten saugiau, nes, kaip jau minėjau, yra asfaltas. Šiuo keliu būtume bandę pasiekti La Pazą, tačiau oro prognozės kalbėjo tik apie stiprų lietų. Mes žinome, kas yra lietus kalnuose, o ypač Andų kalnuose, ir ypač Bolivijoje. Mirties keliu autobusu pasiekti La Pazą truktų 18 valandų (čia kaip mūsų 6 dienų plaukimas laivu per Amazonę nuo Brazilijos iki Kolumbijos – pabandyti verta, bet vieno karto gyvenime užtenka), automobiliu – dviem valandomis mažiau. Iš viso mūsų sąskaitoje būtų 410 kilometrų. Oru keliaujama tiesiog tiesiai – sostinė iš tiesų yra labai arti, tik fiziškai neprieinama. Tad nusprendėme pakilti virš Žemės plaučių 40-čiai minučių, o tada nusileisti La Pazo oro uoste – greitai, saugiai ir vaizdingai. Beje, iš džiunglių atvykę į La Pazą už kelių valandų galite net labai pasigailėti – būdamas beveik 4 kilometrų aukštyje, miestas jus palepins tokia deguonies stoka, kurios ilgai nepamiršite. Na, bet apie tai mes kitose istorijose papasakosime.
Paskutinė užduotis kliūčių ruože – autobusas
Tam, kad nusigauti iki oro uosto, kuris nelabai skiriasi nuo mano močiutės kaimo, kuriame gyvena 200 gyventojų, autobusų stoties, pirmiausia reikia grįžti į Rurenabakę. O tai pasirodo sudėtingiau, negu buvo tada, kai čia atvykome. Spėkite, kodėl? Teisingai, dėl lietaus. Klampus raudonas purvynas, pilnas duobių ir paviršiumi srūvančių upeliukų, dar vietinių gyventojų vadinamas keliu, mus ir dar ne vieną transporto priemonę savyje įklampino kelioms valandoms. Visureigiai ir mažesni automobiliai sugebėjo per tą košę kažkaip judėti, kol priešaky neatsidūrė didžiausias dviaukštis autobusas. Autobusas buvo įklimpęs į kelią sulig ratais, ir kol visi vairuotojai drauge jo neiškasė, niekas toliau nevažiavo (ir niekam nebuvo įdomu, jog vienas žmogus dėl to greičiausiai nespėjo į lėktuvą atgal į civilizaciją). Apskritai atrodė, jog kuo daugiau tą autobusą kasa, tuo labiau jis klimpsta į žemę. Autobusas buvo kasamas kastuvais bei rankomis, o paskui tempiamas virvėmis. Amazonijos genčių atstovės, dvikasės indėnės babytės nesiteikė iš jo nė išlipti, o tik žiūrėjo laukan persisvėrusios ir mėtė per langą šiukšles plastikiniuose maišeliuose. Kelias buvo toks, jog net ir vietoje stovintys automobiliai lengvai slydo į šoną. Po keleto valandų autobusą jiems vis tik pavyko ištempti, neskaitant to, jog jis, slysdamas į šoną, tapo visiškai nevaldomas ir vos neapvirto ant šalia stovinčių mašinų su žmonėmis.
Amžinybė
Į oro uostą moto taksi smėlynais važiuojame lygiai dešimt minučių, plius dar dviems minutėms sustojame degalinėje, kol vairuotojas užsipils degalų. Oro uostas neturi jokių saugumo ribojimų, o vienintelė maža laukiamoji salytė buvo ,,tik dėl vaizdo”, arba, turbūt, kad lietus neužlytų. Saugumo patikra nevyko, tik buvome paprašyti išmesti dujų balionėlius maisto gaminimui, jei jų turime (turėjome ir išmetėme, bet jei nebūtume to žinoję arba nebūtume norėję jų išmesti…?). Mūsų daiktus darbuotojas tiesiog paėmė rankomis, užsikrovė ant kokio tai karučio ir nustūmė iki lėktuvo.
Prieš įlendant į debesis pro akis bėga amžinybės vaizdas – neišeinami plotai gyvybės, kurių mes pamatėme mažiau nei du procentus. Mes skriejame su laiku, o apačioje laikas yra visiškai nesvarbus. Rankoje sukioju medinį rankų darbo kapibaros formos šaldytuvo magnetuką – taip ilgai keliaudami, negalime nieko daugiau parsivežti, bet magnetukus turime iš visur. Kita vertus, mes esame tokie minimalistai, jog nelabai ką daugiau turbūt ir vežtumėmės, jei ir galėtume. Daiktai mums nepatinka.
Po mažiau nei valandos būsime virš Andų kalnų, nusileisime į šaltą šaltą Bolivijos sostinę, kur net striukių reikės, kitą dieną susirgsime aukščio liga, o paskui keliausime toliau aplink žemyną. Lygiai po 7-ių mėnesių mes pasieksime Brazilijos Amazoniją, o dar po 4-ių – Ekvadoro džiungles. Namo grįšime po vienerių metų.
Video iš Bolivijos Amazonijos beveik neturime, gyvenome akimirkoje ir norėjome ją kuo geriau pajusti. Tačiau maža dalele ramybės vis tik norime pasidalinti:
Kodėl vykti (arba nevykti) į Amazoniją?
- Tam, kad pasisvečiuotumėte gyvūnų namuose. Paprastai būna atvirkščiai – jie svečiuojasi arba yra įkalinti pas mus.
- Tam, kad pakvėpuotumėte Žemės plaučiais ir pabraidytumėte planetos arterijomis.
- Tam, kad suprastumėte, jog gyvenate geriau, nei didžioji dauguma likusio pasaulio.
- Tam, kad dideli dalykai jums taptų mažais, o maži – dideliais.
Svarbu:
- Jei keliaujate savarankiškai, turite būti apsiginklavę informacija. Šiose vietose planai dažnai neveikia taip, kaip jūs norėtumėte, o taisyklės gali būti labai netaisyklingos. Turite būti pasiruošę viskam – nuo staiga ištikusios ligos iki praleisto lėktuvo, už kurį, labai mažai tikėtina, kad vietinės avialinijos jums pinigus grąžins (net jei tai ir bus jų kaltė).
- Keliaujant į Amazonijos regioną reikia būti pasiskiepijus nuo geltonosios šiltinės. Tą padaryti galite ten, kur gyvenate, arba atvykę į La Pazą. Bolivijos sostinėje skiepai kainuos juokingą sumą, tačiau rasti tinkamą ligoninę, laiką ir datą pasirodys gana sudėtinga, todėl mes to nerekomenduojame.
- Taip pat rekomenduojama būti pasiskiepijus nuo stabligės ir vidurių šiltinės.
- Maliarijos susirgimų Bolivijos Amazonijoje beveik nėra, tačiau jei jaučiatės nesaugūs, paprašykite savo gydytojo išrašyti antimaliarinių vaistų. Juos turėsite vartoti kasdien, kol būsite atogrąžų regione. Visgi šie vaistai labai neigiamai veikia žmogaus sveikatą ir šiuo metu retas kuris keliautojas juos vartoja.
- Keliaudami į atokius džiunglių miestus turėkite užtektinai grynųjų pinigų. Rurenabakėje yra bankomatas, bet juo naudokitės tik tada, jei bus būtina, o pastebėję ką nors įtartino, patikrinkite.
- Grynuosius pinigus ir visus kitus brangius daiktus visuomet laikykite prie savęs ir kuo mažiau rodykite viešose vietose.
- Turėkite su savimi vaistinėlę, kurioje būtų vaistų nuo skausmo, temperatūros, apsinuodijimo, dezinfekcijos priemonių bei tvarsčių.
- Turėkite pilną apsaugą nuo saulės – kokybiškus saulės akinius, drabužius ilgomis rankovėmis bei SPF kremą.
- Europietiški purškalai nuo uodų čia neveiks – nusipirkite vietinių.
- Rurenabakėje galite sutikti labai kalbių gidų, ypač pagrindinėse miestelio gatvėse. Jie jums siūlys išvykas į džiungles už ,,gerą” kainą, pasikvies į savo ofisą suderinti detalių. Kai kada jie tikrai gali pasiūlyti gerą variantą, bet neskubėkite ir viską nuodugniai patikrinkite. Ir nepamirškite, jog agentūros, kuriomis daug žmonių pasitiki ir kurios turi gerus reitingus, gatvėse klientų paprastai neieško.
- Žygiui į džiungles turėkite žygių/kalnų aprangą – ilgas storos medžiagos kelnes (kuo storesnė, tuo mažiau moskitai jumis mėgausis), skarelę, medvilninius marškinius ilgomis rankovėmis, lietpaltį ar kitokią apsaugą nuo lietaus sau ir savo daiktams.
- Negerkite vandens iš čiaupo – vandenį pirkite tik parduotuvėje.
- Atogrąžų klimatas kai kam gali būti sunkiai pakeliamas – visuomet turėkite su savimi vandens ir nevykite ten, jei nesate tikri, ar galėsite pakęsti nuolatinį karštį.
- Atsiminkite, jog bet koks vietinių turų agentūrų ar transporto kompanijų pažadas niekada nėra pažadas 100%. Daug kas gali koreguoti jūsų maršrutą, įskaitant oro sąlygas bei vietinių žmonių planavimo įgūdžius.
- Atsiminkite, jog niekas ir niekada negarantuoja, kokius gyvūnus jums pavyks pamatyti. Agentūros jums žadės ir jaguarus, ir tukanus, ir piranijas, bet tai nereiškia, kad būtent juos, arba juos visus, pamatysite. Ir tai nebus agentūros melas, tai yra natūrali aplinka, kurioje jūs lankotės, dairotės, ir pastebite arba nepastebite, sutinkate arba nesutinkate.
- Džiunglių turo ilgumą ir kitas detales derinkite su gidais – mažai kas rekomenduoja ilgesnes, nei trijų dienų išvykas (patikėkite manimi, to daugiau, nei gana), bet jūs galite jas užsisakyti.
- Džiunglėse maistas ir geriamasis vanduo (saugus) bus įskaičiuotas į jūsų kelionės kainą. Visos agentūros siūlo įprastą bei veganišką meniu.
- Jei turite specifinių mitybos reikalavimų, pasirūpinkite tuo iš anksto. Parduotuvės čia skurdžios, nors restoranų yra neblogų.
- Jei norite fotografuoti žmones arba vaikus, visuomet paklauskite, ar galima. Kitu atveju galite sutikti labai nedraugiškų piliečių.
- Jokiu būdu nevykite į Amazoniją lietaus sezono metu.
- Patartina vykti su kuprinėmis, o ne lagaminais.
- Pamirškite apie kempingus ar palapines.
Detalės
Klimatas: tropinis, visus metus.
Kuriam laikui apsistoti? Rurenabakės miesteliui užtenka 1 dienos, išvykai į džiungles/pampas pakaks 3 dienų. Jei esate smalsūs, kaip mes, galite čia užtrukti daug ilgiau, bet tai nereiškia, kad pamatysite daugiau.
Kur apsistoti? Rurenabakėje yra daug mielų hostelių su geromis kainomis ir tikrai neblogomis paslaugomis. Trinidade kitaip, tačiau ten jau patys rasite pastogę, nes ten keliausite tik tada, jei turite daug keliavimo patirties ir laiko.
Biudžetas: žemas – vidutinis – aukštas. Bolivijoje keliauti yra pigu, tačiau egzotiškų pramogų kainos gali būti labai aukštos. Atokesnėse vietovėse nakvynė taip pat kainuos nemažai Bolivijos mastu.
Saugumo lygis: vidutinis – žemas. Šalyje labai aukštas korupcijos lygis, bet turistams pagrindinis pavojus yra vagys, kurie, remiantis statistika ir pasakojimais, beveik niekada nėra agresyvūs, tačiau jie tokie gudrūs, kad jūs galite net nesuprasti, jog buvote apšvarintas. Visai ką kita galima pasakyti apie saugumą keliuose bei laukinėje gamtoje. Keliai atogražose yra labai nesaugūs, o vairuotojai neatidūs. Niekada vieni nekelkite kojos į laukinę gamtą – negrįšite.
Kaip nuvykti? Nuvykti į Rurenabakę iš sostinės La Pazo yra du būdai: ) 1. Autobusu/automobiliu/taksi (keliausite per Yungas – Mirties kelią), kelionė truks apie 18 valandų. 2) Lėktuvu. Kelionė truks nepilną valandą. Būkite budrūs – atvykusiems iš Rurenabakės į La Pazą yra didelė tikimybė susirgti aukščio liga.
Ką dar galima nuveikti? Pagrindinės veiklos Bolivijos Amazonijoje yra kelionės į džiungles ir pampas, laukinių gyvūnų ir paukščių stebėjimas, ispanų kalbos mokymasis (ispanų kalbos mokyklėlė yra ir Rurenabakėje). Jei sugalvosite kitų, persvarstykite tai kelis kartus 🙂
Kur toliau? Keliautojai į Rurenabakę beveik visuomet atvyksta iš La Pazo ir ten pat išvyksta. Tai yra saugu, patogu, ir neužima daug laiko. Jei planuojate keliauti kitaip, tai jūsų pasirinkimas ir jūsų idėjos. Jei jums reikės patarimo, susiekite su mumis – su didžiausiu džiaugsmu pasidalinsime žiniomis.
Šis tekstas yra antroji istorijos apie Bolivijos Amazoniją dalis. Pirmąją dalį skaitykite čia: Bolivijos Amazonija (I dalis)
