Šis tekstas yra pirmoji istorijos apie Bolivijos Amazoniją dalis. Antrąją dalį skaitykite čia: Bolivijos Amazonija (II dalis)
- Ar suvokiate, kokie esate laimingi, jog kasdien galite praustis karštu filtruotu vandeniu ir atsigulti į iškvėpintą švarią patalynę?
- Ilgos kelionės aplink atšiaurų žemyną metu mes dažnai susimąstydavome, jog iki šiol nepakankamai įvertinome tai, kas mums duota.
- Amazonija dar yra vadinama žaliąja dykuma.
- Atokiose Amazonijos gyvenvietėse parduotuvėse neišvysite daug žalumynų, o tie, kuriuos išvysite, bus tokie vargšai kaip Pietų Amerikos benamiai šunys tam pačiam lietui užklupus.
- Bolivijoje tik 30% kelių yra asfaltuoti, nereikia ilgai mąstyti, kad suvoktum, kokie keliai veda į atokius atogrąžų miestus.
- Kvepiame drėgną orą, žiogų ir visokių kitokių vabzdžių orkestrai verčia mus kalbėti garsiau, kad vienas kitą girdėtume. Vandens lašai krenta nuo ilgakasių medžių – tie medžiai labai gražūs, jie tarsi su plaukais.
- Susirūpinusiu veidu jis teigia, jog kelionės tikslo mes nepasieksime.
- Išlipę iki laukimo vietos pastogės turime bristi – vandens ant kelio jau gerokai aukščiau kulnų, kai kuriose vietose pravažiavimo nebėra.
- Čia yra laikas, kai apsisprendimui turime akimirką, o tam apsisprendimui įtaką gali padaryti tik niekada anksčiau gyvenime nesutikti žmonės.
- Nors upės dar nepasiekėme, bet čia jau viskas aplink ir taip atrodo kaip upė.
- Tamsiai rudas piktas vanduo su savimi nešė viską, ką pagavo pakely – didžiulius rąstus, lentas, ištisus medžius ir dar kažką, kas atrodė kaip kažko nuolaužos.
- Dabar prisiminiau kelis kreivus vandens išplautus kelio ženklus išvažiuojant iš miesto, kurie rėkė: ,,Pravažiavimas griežtai draudžiamas”.
- Stebiuosi, kaip dažnai atsitiktinai sutikti žmonės, kurių gyvenimo būdas visiškai kitoks, nei mūsų, dalindamiesi tomis pačiomis akimirkomis gali tapti artimais.
Prologas
Šiandienos Homo Sapiens smalsumas, pasiryžimas, fizinės bei finansinės galimybės leidžia jam valdyti ne tik pasaulį, bet ir nemažą teritoriją aplink jį. Istorijos eigoje beveik išmirusios arba prisitaikiusios klajoklių gentys 21-ajame amžiuje atgimė su visa savo potencija – šiandien mes judame, keliaujame, ieškome, atrandame, ir norime visame tame progresuoti. Šiandien nesunku sutikti žmogų, kuris lankėsi Amazonijos miškuose, Polinezijoje arba Pietų ašigalyje, nors prieš 50 metų tai vis dar buvo sunku. Šiandien mes sutinkame lietuvius Atakamos dykumoje, Omane bei Pietų Korėjoje. O mūsų juk tiek nedaug pasaulyje. Mes esame vieni iš tų, kurie labai stipriai prisideda prie viso mano ką tik paminėto judėjimo – mes esame keliautojai, kurie ne tik išnaudoja savo gyvenimą pažinimui, bet ir juo dalijasi su kitais. Mes puikiai suprantame, jog esame ne vieni tokie. Ir tai yra fantastiškai puiku – Homo Sapiens, randantis bendraminčių ar sekėjų, turi neribotas galimybes.
Tačiau nepaisant to, jog man šios žinių ir patirčių dalybos yra be galo įdomios, rašydama apie daugelio išsvajotas šalis arba vietoves, apie kurias absoliučiai visi yra girdėję, kartais pagalvoju, ar nebus taip, jog pasakysiu tai, ką kažkas kitas jau daug kartų pasakė. Ir kas jau tada iš mūsų bepasimokys? Vis tik, yra vietų, iš kurių grįžusi aš niekada apie tai negalvoju. Nes jos niekada nebūna tokios pačios. Jos visuomet yra ten pat, vadinasi taip pat, ir enciklopediniai faktai apie jas jei ir keičiasi, tai ne itin greitai. Bet nė vienas žmogus, ten pabuvojęs, jums neparodys nei tokių pačių nuotraukų, nei tokios pačios patirties, kaip kiti, net jei jie ir ėjo tais pačiais takais. Viena iš tokių vietų pasaulyje yra Amazonija. Amazonija kasmet yra aplankoma tūkstančių atvykėlių ir mokslininkų. Bet visų jų patirtys yra skirtingos. Nes kiekvienas, čia įžengęs, sukuria savo naują, absoliučiai unikalią istoriją. Nuo pat pirmų žingsnių per neišbrendamas džiungles iki liūdno žvilgsnio atgal valtyje, paliekant savo įgyvendintą svajonę, kiekvienas, čia atvykęs, patiria naujus nuotykius ir pamato skirtingus vaizdus. Todėl šiandien aš šypsausi galėdama Jums papasakoti, kaip Amazonija sutiko mus.
Kas yra Amazonija?
Man teorija patinka žymiai mažiau, nei praktika, tačiau leiskite pirmiausia trumpai patikslinti, kas yra Amazonija, kur mes čia šįkart savo nosis kišame ir kur paskui kišime. Tiesiog tam, kad būtų aiškiau, nes apie džiungles aš dar rašysiu daug, ne tik todėl, kad viskas čia yra egzotiška ir neatrasta (ne tik gražiąja, bet ir klaikiąja prasmėmis), bet ir todėl, kad Amazonijoje lankiausi iš viso tris kartus, o visą tą laiką susumavusi gaučiau maždaug du mėnesius. Taigi šiandien mes esame Bolivijoje, Santa Kruzo (Santa Cruz de la Sierra) mieste, čia vakar atšventėme mano gimtadienį, kuris buvo labai karštas ir saulėtas, nors ir vakar buvo lapkričio 20-oji. Dovanų gavau kaip niekada daug: keletą tinginių (sloth) medžių viršūnėse, kapibarą, du krokodilus, varaną, daug papūgų bei kitų tropinių paukščių. Paukščiai buvo vietoje gėlių – tai juk ir yra gėlės, tik ilgiau būna gyvos ir esti triukšmingesnės. Mūsų kelionė per Boliviją jau įpusėjo, o tai reiškia, jog laikas grūstis į šalies vidų – atogrąžų miškus. Kadangi kalnuotoje šalies dalyje nieko pernelyg baisaus nenutiko, tad problemų ieškosime ten, kur mažiau civilizacijos.
Amazonija tai nėra vien tik Amazonės upė. Amazonija yra 5 su puse milijono kvadratinių kilometrų užimantis regionas, besidriekiantis per didžiąją dalį Pietų Amerikos žemyno – pagrinde rytų ir šiaurės. Didžiausia Amazonijos regiono dalis plyti Brazilijos teritorijoje, taip pat gana didelė dalis tenka Peru, Bolivijai, Ekvadorui, Venesuelai, Gajanai, Surinamui ir Prancūzijos Gvinėjai. Amazonija užima 43 % visos Bolivijos teritorijos, joje gyvena 29 indėnų gentys. Likusią šalies dalį dengia Andų kalnai. Neturėdama priėjimo prie jūros, Bolivija pasižymi atšiauriu klimatu tiek džiunglių, tiek aukštikalnių dalyje. Amazonijoje teka tūkstančiai mažesnių ir didesnių upių, kurios susisieja su Amazonės upe – vandeningiausia upe pasaulyje. Tai reiškia, kad upės yra arba Amazonės ištakos, arba jos intakai. Visos tos upės maitina atskiras gyvenvietes, kaimus, miestus, teka per žmogaus paliestas ir nepaliestas vietoves.
Nukeliauti į Bolivijos Amazoniją galima keliais būdais. Populiariausias ir saugiausias būdas yra skrydis iš sostinės La Paz. Kelionė trunka mažiau, nei valandą, ir jūs išsilaipinate negrįstame Rurenabakės (Rurrenabaque) oro uoste – džiunglių miestelyje, kuriame tikrai ne vienas jūsų esate buvę. Kur ir mes važiuojame. Tačiau mes sostinėje jau buvome, nes į Boliviją atvykome tiesiai iš Peru. Mūsų maršrutas kiek ilgesnis – iš sostinės mes keliavome į pietus link Sukrės (Sucre) (antrosios Bolivijos sostinės) ir Santa Kruzo. O dabar iš Santa Kruzo mes vykstame į Trinidadą (Trinidad) – miestelį, kur turistai nekeliauja, arba beveik nekeliauja, kur beveik nėra jokios infrastruktūros, yra vos keli viešbučiai, šimtai motociklų, vos keli automobiliai ir kapibaros gatvėse vaikštinėja. Trinidadas yra vienas mažiausiai keliautojų atrastų žemės lopinėlių, nepaprastai drėgnas ir karštas vidurio Bolivijos miestelis. Ten mes važiuojame pamatyti to, ko internete nesugebėjome rasti. O tai jau gana egzotiška šiais laikais. Iš Trinidado trauksime į tą pačią Rurenabakę, jei kur nors neįstrigsime. ,,Kelių Bolivijoje nėra” – sakė mums vietiniai. Labai greitai pamatysime, kad jų taip nėra, kaip mes net įsivaizduoti negalėjome. Iki šiandien mąstau, kaip mes ten tuose Amazonijos purvynuose skradžiai žemės neprasmegome.
Trinidadas
Šiandien mes pradedame įdomų, juokingą, tačiau ir labai pavojingą kelią link Bolivijos atogrąžų miškų. Čia mes nepamatysime galingosios Amazonės, o pamatysime jos seseris – turtingas gyvybės ir pavojų upes, kuriose veisiasi ne tik fauna, matyta Nacionalinės Geografijos filmuose, bet ir ta, kurios dar niekas ir niekada nematė.
Kelionė iš Santa Kruzo trunka beveik visą dieną. Džiaugiamės radę tiesioginį autobusą, ir dar net šiek tiek kondicionuojamą – oras viduje buvo negrynas, bet prakaitu nesruvome – o tai jau labai gerai. Autobusas beveik nebarškėjo ir nė karto nesugedo, o mūsų daiktai nebuvo pavogti, tad išsilaipinę į tvankų ir tirštą Trinidado nakties orą sakome, jog kelionė pavyko.
Juokinga, tačiau aš turbūt niekada nepamiršiu tos autobusų stoties – ji buvo tokia… jauki. Taip, jaukumas visiškai nesiderina su autobusų stotimis, tačiau toji, iš lauko pusės apsupta lianomis ir visokiais panašiais besiraizgančiais augalais, ant grindų šokinėjančiais saujos didumo žiogais ir viduryje besiilsinčia juoda kate, primenančia jaguarą (kurių Amazonijoje ir ieškosime), nakties žibintų šviesoje atrodė tiesiog idiliškai! O tie žibintai švietė per permatomą pusiau stiklinį stogą – normalios šviesos viduje nebuvo. Pasiėmę savo 70 litrų kuprines (ne vienam mėnesiui išvykome, o kalnų įrangos vienos keliauti irgi nepaleisi) žvelgiame į šalimais išsirikiavusius motorolerius-motociklus – moto taksi: dvirates transporto priemones, kurios yra labai populiarios mažiau išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Moto taksi gali mus nugabenti iki miesto centro (autobusų stotys Pietų Amerikoje dažnai yra gana toli nuo miesto). Na, jei būtume tik mes…bet kaip su tomis 70 litrų kuprinėmis? Na ką gi, bus įdomu, nes automobilių kol kas nematome, o ir vėliau nedaug pamatysime. “Hi my friends!” – kažkas jau senokai girdėta anglų kalba kreipiasi į mus iš už nugaros. Barzdotas, linksmomis plačiomis kelnėmis ir bent dešimtimi pakabukų ant kaklo vaikinas šypsosi: ,,Sveiki atvykę į Trinidadą – geras pasirinkimas!”. Na taip, jau iškart matosi, jog neblogas. Vaikinas, kuris pasirodė esantis amerikietis, bet savo identitetą jau senokai pamiršęs (pamiršime ir mes savąjį, tik tada dar to nežinojome) čia keliauja su savo žmona ir vienerių metų sūneliu – namo jie grįš, kai vaikas paaugs. Dabar jie lipa į autobusą pusėn, iš kurios atvykome mes. “Piece guys, all the best for you, enjoy your life!”. Įdomu, koks jausmas žinoti, jog tavo tėvai tau gimus keletą metų braidė po platųjį pasaulį ir tave kartu ten nešėsi. Koks jausmas, kai tu išgyvenai tiek įspūdžių, kiek nė vienas tavo bendraamžis neišgyveno, tačiau jų neatsimeni, nes tau buvo vos vieneri? Bet juk tos patirtys, garsai, jausmai, sąlyčiai – viskas šiuo metu formuoja to vaikelio mentalitetą ir gebėjimus.
Moto taksi
Moto taksi vairuotojas nematė jokios problemos užsikrauti mūsų dideles kuprines ant motociklo vairo, mus pasisodinti už nugaros ir pavežėti iki Trinidado centro. Dvi moto taksi mums kainavo porą eurų ir šiek tiek balansavimo patirties – tokių važinėjimųsi dabar bus daug. Iš pradžių man buvo šiek tiek baisu atsiskirti – mudu visuomet drauge, o čia jau ant vieno motociklo nesusėsime su visa savo manta. O jei tos dvi taksi pasuks skirtingais keliais, ką tada darysime?
Tvankus nakties oras birzgant ant dviejų ratų jau nebe toks tvankus, ypač kai neturi šalmo. O ir šiaip niekas čia jų neturi. Taksi keleiviams šalmai čia neduodami, vairuotojai jų neturi ir apskritai iš kokios ateities mes čia atsivilkome, kad mums dar šalmų reikia? Džiaugtumėmės, jog pėsčiomis netenka kulniuoti su kameromis ir MacBook Air kuprinėse per atokius džiunglių rajonus, kur vietiniai nežinia ką ir nežinia kaip iš mūsų išsikeptų. Moto birzga lėtai, ne daugiau 40 km/val, kartas nuo karto neišvengdamas kelio duobių ir pasikosčiodamas. Kelias asfaltuotas prieš gerus pora dešimtmečių, o kai kuriose vietose apskritai neasfaltuotas. Sėdimąją ryt skaudės – nėra abejonių. Priemiestis tamsus, vos keletas švieselių skverbiasi pro nejaukių, apgriuvusių namelių angas-langus. Motociklų kelyje gana daug. Bandau filmuoti su GoPro, tačiau nustoju – labai jau nestabilu. Vairuotojas klausia, iš kur mes, ir kaip čia atsiradome. Persimetame keliais sakiniais – tiek, kiek įmanoma kalbėtis traškant dvidešimties metų kiniškam motorui ir tiek, kiek galima bendrauti su vairuotoju važiuojant motociklu (jis ir dar su keliais kelyje sutiktais draugais važiuodamas sugebėjo pasišnekėti).
Žalioji dykuma
Pasirinkti viešbučio čia lengvai negalime. booking.com čia jau nebėra geriausias pagalbininkas. Apžiūrime kelis variantus prieš nuspręsdami, kur nakvosime. Svarbiausi kriterijai yra užraktas duryse, kambarys be tarakonų (čia jie mėsingi – 3-5 cm ilgio ir, žinoma, skraido), švarus dušas (karšto vandens ilgai nematysime, bet viskas gerai, svarbu švara) ir veikiantis ventiliatorius, (kambarį su oro kondicionieriumi rasti pavyko, tačiau jo kaina buvo visiškai neadekvati). Nustebęs, tačiau labai malonus viešbučio savininkas paima dvidešimt penkis eurus už vieną naktį – iki šiol Bolivijoje tiek nemokėjome. Šiems žmonėms tai gali būti viso mėnesio uždarbis. Tačiau šiame atokiame kaime viešbučiai su žemesnėmis, realiomis Bolivijos kainomis neišsilaikytų – turizmo srautas čia už dešimties metų turbūt bus, bet kol kas jo nėra. Tad šįkart negalime svarstyti apie kainos ir kokybės santykį – žinojome, kur važiuojame. Beje, tame kambarėlyje mes miegojome labai gerai, o patalynė buvo švari ir kvepianti. Nereikia būti pasiturinčiu, kad tavo svečias jaustųsi žmogumi. Reikia mylėti savo klientus ir būti sąžiningam.
Svarstydami, ar valgyti vakarienę, ar ne (visos dienos kelionė autobusu bei karštis išvargino), vis tik išeiname laukan – apsistojome pačiame centre, prie centrinės aikštės, čia gana jauku ir, atrodo, nepavojinga net su mūsų išvaizda. Aišku, nusprendžiame pavalgyti, tik ką mes rasime čia vėlyvą vakarą, jei net viešbučių čia sunku rasti? Picerijos langai šviečia iš toli.
Ar Jūs dažnai susimąstote, kokie esate laimingi, jog gimėte Lietuvoje? O gal turėčiau paklausti kitaip – ar kada nors apie tai susimąstėte? Ar kada nors įvertinote, kokie privilegijuoti esate, jog kasdien ant savo stalo galite matyti šviežias daržoves – pomidoriukus, svogūnėlius, agurkus ir žalius sveikus salotų lapus? Jog galite valgyti šviežią ir patikrintą mėsą bei žuvį, šiltą traškią duoną, kaimiškus kiaušinius vištų, kurios užaugo ant jūsų gimtinės žalios žolytės ir lesė tai, ką rado ant jos, o ne, pavyzdžiui, šiukšlyne? Jūs taip pat galite parduotuvėje nusipirkti apelsinų, iš kurių išsispausite šviežių sulčių pusryčiams. Ar valgydami su savo šeima dažnai pagalvojate, jog gyvenate vienoje saugiausių, švariausių ir besivystančių šalių pasaulyje? Ar suvokiate, kokie esate laimingi, jog kasdien galite praustis karštu filtruotu vandeniu ir atsigulti į iškvėpintą švarią patalynę? Jei nepagalvojote, tai pagalvokite. Ilgos kelionės aplink atšiaurų žemyną metu mes dažnai susimąstydavome, jog iki šiol nepakankamai įvertinome tai, kas mums duota. Mieste, jei taip šią vietą galima pavadinti, ištisus metus vyrauja atogrąžų klimatas. Tai reiškia, jog net ir nakties metu kvėpuodami traukiate į save drėgmę, kuri, sumišusi su 30 arba daugiau laipsnių temperatūra kuria turkiškos pirties efektą. Čia per dieną lyja keletą kartų, lietus toks stiprus, jog gatvėmis motoroleriai plaukia (taip pat plaukia įvairios šiukšlės, maisto likučiai, padvėsę paukščiai), aplinkinės upės patvinsta. Po lietaus vėl pirtis. Gruodžio – kovo mėnesiais čia vyrauja potvyniai, kasmet nusinešantys bent kelias gyvybes ir sugriaunantys ir taip netvirtus žmonių namus.
Amazonija dar yra vadinama žaliąja dykuma. Kodėl? Daug kas paklaus, o tai kodėl gi čia taip tas šviežias daržoves idealizuoju, ne per Sacharą juk brendu. Iš tiesų tai gerokai blogiau. Šis klimatas vietiniams neleidžia užsiauginti daug maisto – ne visada tereikia lietaus, kad derlių būtų galima vežimais vežti. Atokiose Amazonijos gyvenvietėse parduotuvėse neišvysite daug žalumynų, o tie, kuriuos išvysite, bus tokie vargšai kaip Pietų Amerikos benamiai šunys tam pačiam lietui užklupus. Lietingu periodu net ir tranzitas streikuoja arba visiškai nevyksta – turint omeny, kad pačioje Bolivijoje tik 30% kelių yra asfaltuoti, nereikia ilgai mąstyti, kad suvoktum, kokie keliai veda į atokius atogrąžų miestus. Didesniuose miestuose, aišku, galima visko nusipirkti, bet šviežias ir kokybiškas maistas yra labai brangus, ir neįperkamas daugiau nei pusei skurdžios Bolivijos gyventojų. Pagrindinis maistas mūsų lankomame regione yra galvijų bei paukščių mėsa, ryžiai ir šakninės daržovės. Tranzitas šiandien atveža nemažai įvežtinių produktų, tačiau, kaip minėjau, jie labai mažai kam prieinami. Šį vakarą, kramsnodami neskanią picą, daug galvojame apie savo gyvenimą prieš kelionę ir tai, koks jis bus, kai maždaug po vienerių metų kelionė baigsis. Kiek dalykų, apie kuriuos niekada anksčiau nepagalvodavome, mes suvoksime?
Jaučiamės jau labai pavargę, bet kojos pačios atneša į priešais esančią centrinę miesto aikštę. Smalsumas yra tai, ką žmogus sunkiausiai gali kontroliuoti. Kvepiame drėgną orą, žiogų ir visokių kitokių vabzdžių orkestrai verčia mus kalbėti garsiau, kad vienas kitą girdėtume. Vandens lašai krenta nuo ilgakasių medžių – tie medžiai labai gražūs, jie tarsi su plaukais. Paminklas ir keletas suoliukų viduryje aikštės. Nežinome, kam skirtas tas paminklas, bet greičiausiai menantis laikus, kai Trinidadas buvo jėzuitų miestelis. Net ir čia jie atsibeldė. Aikštė nedidukė, apeiname ją per nepilnas penkias minutes, stabtelime priešais katalikišką katedrą, kur ryt dar sugrįšime, ir pasukame laikinųjų namų link. Pereiti gatvę beveik 11 valandą vakaro pasirodo daugiau, nei sudėtinga – motociklai važiuoja nesustodami, pėsčiųjų perėjos čia neegzistuoja. Motociklais žmonės važiuoja net ir labai trumpą atstumą, jais naudojasi visi – moterys, vyrai, paaugliai. Ant vienos transporto priemonės sėdi po vieną, po du, po tris, jais vežasi krovinius, vištas, paršiukus.
Trinidade pabūsime dvi dienas – tiek truks, kol rasime transportą link Rurenabakės.
Kaip iš džiunglių rasti kelią į dar gilesnes džiungles
Taip, visiškai teisingai – nuėję į autobusų stotį nenusipirksime bilieto į mūsų destinaciją. Čia paprasčiausiai niekada nebūtų užtektinai keliaujančių (arba visai nebūtų), kad kelionė atsipirktų, beje, ji ir fiziškai nebūtų įmanoma – už keliolikos kilometrų nuo miestelio teka srauni plati upė, per kurią tiltas nėra ir per artimiausią šimtmetį nebus nutiestas, asfaltas ties ta kelio dalimi irgi baigiasi. Norint keliauti tolyn, tą upę reikia kirsti. Tą gali padaryti tik lengvieji automobiliai ir motociklai, jie per upę yra perplukdinami tiesiog ant lentų – baržų, bet jų mes baržomis vis tik nelabai ryžtamės vadinti. Tą mes irgi rytoj patirsime. Ne tik tai. Patirsime ir tai, ko visiškai nesitikėjome.
Perėję keletą vežėjų ,,ofisų” miestelyje sužinome, jog kelionė rytoj planuojama, tačiau gali būti atidėta – tikimasi stipraus lietaus. ,,Bilietus” mes gauname (tai tiesiog popierėlis, ant kurio užrašyta data ir laikas), ryt ryte turime būti išvykimo stotelėje (tam yra speciali stotelė miesto pakrašty ir visi ,,karavanai” iš ten vyksta) ir tada matysime, ar judėjimas tolyn įmanomas. Žinoma, kelionė taip pat neįvyks, jei nebus daugiau važiuojančių. Minivene turi būti penkti keliaujantys, neskaitant vairuotojo. Pagaliau, susiderėję galimybę vykti toliau, itin nesidžiaugiame – stiprus lietus šioje vietovėje nereiškia nieko gero. Patikrinę prognozes, kurios keičiasi kas kelias valandas, matome, jog tai tiesa – ryt čia viskas gali atrodyti visiškai kitaip, nei atrodo dabar.
Antrą dienos pusę skiriame ganymuisi po miestelį – toli važiuoti nereikia, kad būtum apsuptas egzotiškos gamtos (nors išvykos į džiungles iš Trinidado yra įmanomos – čia yra keletas gidų, kurie tai jums gali suorganizuoti, jei susidarys grupė). Gatvelės jaukios ir žalios, dar žalesnės tropinės skardžiabalsės papūgėlės lydėjo mus visur, net vietiniame restorane. Jos itin socialios. Miestelis turi kelias jaukias jėzuitiško stiliaus gatveles, gražias krikščioniškas kapinaites, šalia kurių statulos labai primena Raganų kalno Juodkrantėje baisuoklius. Įlindus dar giliau į centrą galima rasti baisių monumentų, primenančių sovietines akmenines šlykštynes. Šalimais tekanti upė iš esmės nėra užteršta, tačiau šalia miesto pilna šiukšlių – plastiko, automobilių padangų, ant kurių ilsisi kapibarų šeimynos. Daug vargšų alkanų šunų. Susigauname moto taksi, kad pavežėtų keletą kilometrų iki ežero. Ne kažką ten radome, bet smalsumą nuraminome. Grįžome jau trise ant vieno motociklo – tai čia visiškai normalu.
Kaip mes patvinusioje džiunglių upėje ant lentų automobiliu plaukėme
Rytas, kuris mus ir nustebino, ir nenustebino tuo pačiu metu. Dangus apsiniaukęs, lyja, tačiau neitin stipriai. Susipakuojame per keletą minučių – lietpalčiai ir lietaus apsauga mūsų kuprinėms jau iš vakaro paruošta. Lietus stiprėja, o mes išeiname į gatvę susigauti moto taksi iki išvykimo vietos. Vienas vairuotojas atsiranda greitai, tačiau mes dviese ir su didelėmis kuprinėmis. Jei būtume be jų, būtų gerai, o dabar fiziškai vietos ant dviejų ratų nėra. Šis prašo palaukti. Po penkių minučių grįžta su kolega. Sėdame ant motociklų – per mažiau nei 10 minučių kelio mus sulyja visiškai. ,,Kur jūs keliaujate?” – klausia vidutinio amžiaus vairuotojas, paimdamas užmokestį ir džiaugdamasis, kad tokiomis sąlygomis sugebėjo kažką uždirbti. ,,Į Rurenabakę” – atsakome. Susirūpinusiu veidu jis teigia, jog kelionės tikslo mes nepasieksime – upė labai patvinusi, šiandien net mieste pavojinga, užmiesčio keliai uždaryti, galimos nuošliaužos. ,,Nerizikuokite savo gyvybe” – sako jis mums, suprask, jis čia gimė ir užaugo, o mes, atvykėliai, nežinome, ką gali lietus atogrąžose.
Išlipę iki laukimo vietos pastogės turime bristi – vandens ant kelio jau gerokai aukščiau kulnų, kai kuriose vietose pravažiavimo nebėra. Lyja vis stipriau, o vandens lygis kyla akyse. Netrukus atvažiuoja dar vienas keleivis – azijietiškos išvaizdos moteris, maždaug 60-ies, tvarkingai apsirengusi (net keista matyti žmogų, dėvintį baltus marškinėlius tokioje vietoje – tą akimirką suvokiau, jog ir aš pasiilgau savo drabužių, kurie dar ilgai miegos Europoje, kol mes, tikėkimės, grįšime ir vėl tapsime panašiais į žmones), besišypsanti, turinti tik vieną nedidelę kuprinę. ,,Jūs turbūt kalbate angliškai?” – maloniu tonu kreipiasi, kratydama nuo savęs vandenį. Malonu sutikti kažką iš kito pasaulio (nes ir mes čia esame iš kito pasaulio) – šioje velniavoje mes jau ne vieni. Filipinietė misionierė Bolivijoje gyvena jau keletą metų, o į džiunglių regioną atvyko neseniai. Ji vyksta į kitą miestelį, gyventi ir mokyti vaikų. Arba mokyti gyventi 🙂 Arčiau, nei mes, tačiau pakeliui. Jai galimas kitas kelias, tačiau jis labai vingiuotas ir daug tolimesnis – moteris nenorėjo juo keliauti, nes nuo supimo automobilyje jai darosi bloga. O čia, persikėlus per upę, kelias bus asfaltuotas ir Bolivijos mastu tikrai kokybiškas.
Mums bekalbant vanduo pradeda semti stotelę. Patraukiame savo kuprines. Trise stovime ant mažutės pakylos, iš visų pusių apsemti pusės metro rudo vandens. ,,Vairuotojas turėtų atidėti kelionę rytojui, – sako mūsų naujoji kompanijonė,- judėti iš miesto yra per daug pavojinga”. Sutinkame, tai, velniažin, akivaizdu. Svarstome, ar sąlygos pasikeistų, jei palauktume dar vieną dieną. Moteris sako, jog nakvoti čia jai labai brangu, bet rizikuoti savo gyvybe ji nenori. Vairuotojas atplaukia beveik laiku. Pasisveikina, automobilio gale jau sėdi du keleiviai. ,,Ar mes rizikuosime šiandien važiuoti?” – klausiu. ,,Reikia važiuoti, laikas – pinigai. Čia visą savaitę gali taip lyti, nieko naujo. Kitame upės krante kelias yra saugus, o iki jo per kelias valandas nusigausime. Už miesto vandens mažiau, nes jis nuteka” – bandydamas peršaukti dar stipresnį lietų aiškina vairuotojas. Mašina stovi vandenyje – jis beveik pilnai semia ratus. Priplaukęs vietinis motociklininkas ir mūsų vairuotojas dar valandėlę kažką ginčijasi, o mes svarstome, kokie yra galimi mūsų išgyvenimo variantai. Kiti pakeleiviai sako, jog iš čia apskritai geriau dingti – kitoje upės pusėje yra daug saugiau, o jei čia lis savaitę, tai net ir atgal į civilizuotą šalies dalį negrįšime.
Čia yra laikas, kai apsisprendimui turime akimirką, o tam apsisprendimui įtaką gali padaryti tik niekada anksčiau gyvenime nesutikti žmonės. Mes nežinome, ar vairuotojas pasirinko važiuoti todėl, kad tai jo vienintelis uždarbis per keletą savaičių, ar todėl, kad jis tikrai patyręs ir ne kartą yra keliavęs žymiai blogesnėmis sąlygomis. Čia ne plytelėmis išklotas ir gėlėmis apsodintas Europos parkas – čia džiunglės, čia nėra taisyklių, yra tik logika, kuri gali būti arba teisinga, ar visiškai neteisinga, bet svarbiu momentu tai vis tiek logika, kuria vadovaujiesi, norėdamas išbristi iš susidariusios keblios padėties. Sudedame rankas kartu su misioniere – ,,Viskas bus gerai”. Vairuotojas perneša mūsų daiktus į miniveno bagažinę ir privažiuoja kiek galima arčiau bortelio, kad neįkristume į srovę, o patogiai įliptume tiesiai į automobilį. Nors upės dar nepasiekėme, bet čia jau viskas aplink ir taip atrodo kaip upė.
Vairuotojas buvo teisus – kelias už miesto daug geresnis. Šioks toks asfaltas padeda vandeniui nutekėti. Pro priekinį stiklą mažai ką galime įžiūrėti. Ne tik dėl to, kad stipriai lyja ir tamsu, bet todėl, kad ši devyniasdešimtųjų pradžioje pagaminta Toyota vis dar naudoja originalius valytuvus. Vieną valytuvą, kitas nejuda.
Po valandžiukės, atrodo, padėtis gerokai pasitaisė – lietus nebe toks stiprus, automobilis juda palyginti stabiliai, pakelėse matome tankią augmeniją. Kai kur į kelią išeina baltos karvės – man jos labai gražios, galėčiau žiūrėti ir žiūrėti. Nuotaika geresnė – filipinietė žegnojasi, jog Dievas mums padėjo. Na, nesvarbu jau kas, bet ačiū, kad padėjo.
O po pusvalandžio matome, jog nepadėjo. Ir vargu, ar padės.
Priekyje įžiūrime automobilių virtinę. Asfaltas baigiasi, sustojame pažliugusioje purvynėje, mums po ratais teka vanduo. Aplink lūšnynai, jau beveik visiškai apsemti. Virtinė nejuda. Vairuotojas išlipa ir tikrąja to žodžio prasme čiuožia pasiteirauti, kas vyksta. Grįžęs jis nesišypso, apskritai jis dar nė karto nesišypsojo, tiesiog lėtai užveda variklį ir, aplenkdamas keletą visureigių, sustoja prie stogelio-palapinės, kur vidutinio amžiaus moteris su paaugliu sūnumi kažką kepa. ,,Mes čia stovėsime ilgai, čia galite pavalgyti. Mėsytė labai skani, ir jums bus labai pigu”. ,,O kodėl ilgai stovėsi…” – buvau beklausianti, kai pakėlusi galvą prieš akis pamačiau mirties nasrus.
Priešais, už dvidešimties metrų tekėjo upė. Niekada nebuvau mačiusi tokios vandens tėkmės tokiame dideliame plote. Kitą upės kraštą vos įžiūrėti tegalėjai. Tamsiai rudas piktas vanduo su savimi nešė viską, ką pagavo pakely – didžiulius rąstus, lentas, ištisus medžius ir dar kažką, kas atrodė kaip kažko nuolaužos. Jokios prieplaukos nebuvo – vos keli ,,plaustai” iškelti ant kranto purvynės ir surakinti grandinėmis. Plaustai – tai miniatiūrinės baržos, lentos, sutvirtintos viena su kita ir turinčios šiokius tokius plaukmenis. Viena barža maždaug dviems – trims automobiliams. Filipinietė vėl pradėjo žegnotis, o mus jau ir juokas, ir neviltis ima – na, kelio atgal tai vis tiek jau nebėra. Alkani irgi jautėmės, tad už kelis eurus nusipirkome šiltus ir tikrai valgomus pietus – pechuga, kepta ant grotelių (neįsivaizduokite, prašau, tokių grotelių, kokias savo sodyboje turite), virti ir aliejuje pakepti ryžiai su pimienta naminiu padažu ir net puse pomidoro. Gazuotų gėrimų aš negeriu – man neskanūs bet kokie saldūs gėrimai, tačiau Coca Cola toje vietoje suteikė energijos ir turėjo egzotišką skonį.
Dabar prisiminiau kelis kreivus vandens išplautus kelio ženklus išvažiuojant iš miesto, kurie rėkė: ,,Pravažiavimas griežtai draudžiamas”. Vietinis senelis mums ką tik pasakė, jog ši upė paprastai yra dvigubai siauresnė. Dvigubai. Lietus vėl pradėjo siautėti, tankūs juodi debesys apgaubė upę, kuri nesiliovė nešti ištisų džiunglių medžių. Vienas toks, atsitrenkęs į plaustą, jį paskandintų per kelias sekundes.
Vairuotojas planuoja laukti – jis pasako, jog eina į automobilį nusnūsti. Mes pasiliekame lauke – kažkaip įdomiau po tuo stogu stebėti, kaip vietiniai su džiaugsmu kepa savo vištas laukiantiems plausto – šis lietus jų namams daug nuostolių nepadarys, nes ir taip tie namai pusiau kartoniniai, pusiau moliniai/plytiniai – jie pratę juos ,,pataisyti” po kiekvienos didesnės krušos, o pelno atneš labai daug. Lietus, nors ir tai stiprėdamas tai silpdamas, vandens atneša vis mažiau, o galų gale vėl beveik visai nurimsta. Tas pats senelis atėjęs sako, jog per 3-4 valandas upė turėtų susitraukti, bet nežinia, ar bus saugu plaukti. Čia apskritai niekada nėra saugu 🙂
Pasidairykime po apylinkes, nes senelis buvo teisus – šioje pelkynėje laukėme lygiai keturias valandas. Džiunglių viduryje, šiame kaime gyvena apie 50 žmonių – tai vos kelios didelės šeimos. Vieni nameliai kažkuo primena namo etaloną, kiti labiau panašūs į pašiūres, suręstas iš bet kokios tuo metu turėtos materijos. Tai, jog per upę eismas yra svarbi Bolivijos Amazonijos infrastruktūros dalis, bet jokio tilto per ją nėra, yra vienintelė galimybė šiems žmonėms užsidirbti – keliaujantys visuomet nusipirks atsigerti ar net suvalgys čia pat užaugusią vištelę ar kiaulaitę. O kiaulaitės čia vaikšto laisvai – kaip šuniukai. Bandau prieiti arčiau upės – noriu iš arčiau pažvelgti į mūsų likimą. Bet paeiti per pažliugusį raudoną molį labai sunku – pirmą kartą ant pačiūžų stovint lengviau išsilaikyti. Dairausi ir bandau suvokti, kaip aš čia dabar jaučiuosi. Baimės aš nejaučiu – apskritai niekada nejaučiu baimės, nes ji tik trukdo priimti sprendimus. Jei jau įkišai subinę į ugnį, tai ir skųstis nereikia. Bet aš jaučiu susidomėjimą. Susidomėjimą tuo, kiek paprasti yra čia gyvenantys žmonės, ir kaip jie kasdien vargsta. Ar jie patys supranta, jog jie vargsta? Nei jie patys, nei jų vaikai niekada nėjo į mokyklą – Bolivijoje neraštingumas yra labai aukšto lygio. Jie gimė ir mirs toje pačioje lūšnoje. Kaip jie žiūri į mus, ne tuos, kurie keliauja į kitą upės pusę su reikalais, bet tuos, kurie čia atvyko iš ateities?
Staiga pajuntu cigaretės dūmus. Už manęs stovi vairuotojas. ,,Kodėl jūs čia atvykote?” – nuobodulio perkreiptu veidu klausia. Po beveik keturių valandų jau galima pradėti bendrauti, turbūt galvoja. ,,Mes keliaujame aplink Pietų Ameriką” – atsakau. ,,Kodėl?” – jo veide jau matau nesupratimą, keistumą, tarsi susirūpinimą. ,,Kodėl keliaujame?” – keistas tas klausimas, kaip bepažiūrėsi. ,,Taip, kodėl? Čia jūsų toks darbas?”. ,,Keliaujame, nes mums įdomu, norime pamatyti, kaip atrodo pasaulis, pažinti, tyrinėti, išmokti” – bandau paprastais žodžiais paaiškinti, o dar ispanų kalba kiša koją. Pirmą kartą pamatau kandžią šypseną jo veide, jis įtraukia cigaretę, lėtai apsidairo, nusitrypia purvus nuo batų, žvelgia į upę priešais ir sako man: ,,Na ir kaip? Patinka?”. Abu garsiai juokiamės. Šią akimirką tapome draugais – supratome vienas kitą.
Po keturių valandų purvyno viduryje šaukiamas susirinkimas. Keliolika vairuotojų ir plaustų savininkas (čia toks žmogus, kuris prieš automobiliams paskęstant dar ir šiek tiek pinigų iš jų paima) diskutuoja, ar galima galvoti apie kėlimąsi. Bolivijoje standartinė diskusija susideda iš 50% dalyvių, kurie su teiginiu sutinka, ir kitų 50%, kurie aršiai nesutinka. Kai tokia opozicija pasidaro aiški, prasideda pykčiai, intensyvus mojavimas rankomis ir cigarečių degimas – taikos pypkė, supraskite.
Gerai, kad į liūto nasrus keliamės ne pirmieji, tad spėju pafotografuoti, kaip visas šis mechanizmas veikia. O veikia jis labai paprastai – plaustas keliauja vandenin, prie kranto prikabinamas keliomis grandinėmis. Ant jo tuomet ant jo važiuoja automobiliai. Jiems po ratais padedamos lentos, kad purvu nenuslystų tiesiai į upę. Automobiliai keliauja atskirai nuo keleivių, dėl saugumo. Tikrai labai saugu! Skęsime ne kartu su mašinomis, bet su kitais nelaimėliais. Kai plaustas pakrautas, jį į mirties bangas iš galo stumia paprasčiausia motorinė valtis. Jei srovė ir sūkuriai nepagaus, plaustas sėkmingai atsidurs kitoje upės pusėje, kur ir dangus skaistesnis, ir gyvenimas geresnis, ir žmonės daugiau šypsosi – juk taip visuomet yra ten, kur mūsų nėra.
Persikėlimas truko mažiau nei 15 minučių neskaitant pasiruošimo (šis truko dar apie 10 minučių vienam automobiliui). Sėdėdami ant plausto, stipriai laikydamiesi, kad bangos ir vėjas nenublokštų gilyn, žiūrime į tamsų upės vandenį. Koks trapus yra gyvenimas. Bet koks jis, po velnių, žavingas.
Asfaltuotas kelias vairuotojui suteikia daug džiaugsmo – nepaisant to, jog vandens upeliai vis dar srūva po niekada nekeistomis padangomis, jis važiuoja greitai ir užtikrintai, retkarčiais ,,padriftindamas” – reikia juk pasirodyti prieš užsieniečius. O mums įdomesni yra kelio ženklai. Lietuvoje, pavyzdžiui, kelio ženklai įspėja apie briedžius – ten vaizduojamas briedžiukas su ragais. Čia lygiai tokie patys ženklai įspėja apie krokodilus – ,,Atsargiai, ant kelio krokodilai”.
Kelionė, trukusi ilgiau, nei planuota, ir išbandžiusi mūsų visų ištvermę buvo sėkmingesnė, nei prognozavo moto taksi vairuotojas ir turbūt net mes patys. Rurenabakę pasiekėme gerokai po vidurnakčio, prieš tai atsisveikinę su misioniere, kuri buvo vienas šilčiausių mūsų sutiktų žmonių. Kelionė buvo ilga, ir kalbėti visą kelią buvo apie ką. Stebiuosi, kaip dažnai atsitiktinai sutikti žmonės, kurių gyvenimo būdas visiškai kitoks, nei mūsų, dalindamiesi tomis pačiomis akimirkomis gali tapti artimais. Įsiregistravome į jaukų hostelį, kurio savininkas nė kiek nesupyko, jog atvykome tokiu metu, tik nustebo, kaip mes apskritai iš Trinidado čia sugebėjome atvykti. Ateinančios kelios dienos mums žada gyvenimą visiškai laukinėje gamtoje su daug egzotiškų gyvūnų, neišbrendamus miškus, karštą upę bei dar linksmesnę kelionę atgal.
Šis tekstas yra pirmoji istorijos apie Bolivijos Amazoniją dalis. Antrąją dalį skaitykite čia: Bolivijos Amazonija (II dalis)
