Šis tekstas yra antroji istorijos apie Banjosą dalis. Pirmąją dalį galite rasti čia: Banjosas. 1 dalis
- Cukranendrės yra plačiai vartojamos visoje šalyje, iš jų daromas cukrus kavai ir arbatai gardinti, įvairių tipų desertai, taip pat vartojamos cukranendrių sultys.
- Saulė šiandien nusprendė kepinti iš peties, bet mes žinome, jog šiame krioklyje nesimaudysime – jame niekas niekada nesimaudė ir nesimaudys.
- Tuomet, dar palipę aukštyn, galime tikrąja to žodžio prasme paliesti upę, krentančią žemyn nuo 80-ties metrų aukščio skardžio.
- Daug krintančio, tekančio, krištolo skaidrumo, ledo tirpsmo ir beveik verdančio vandens. Patį miestelio centrą puošia du aukšti kriokliai, o po vienu jų yra įsikūrusios terminės vonios (Termas de la Virgen) – čia iš žemės gelmių atiteka labai karštas mineralinis vanduo.
- Iš tiesų – užtenka paliesti šį vandenį pirštų galiukais, kad suprastum, jog tikrai į jį neįlipsi.
- Ledinis vanduo kanda visą kūną, bet po kelių minučių priprantu – tai tik psichologija.
- Čia jau Andų bruožas – kartais atrodo, jog žmonės iš tų namelių giliai kalnuose tiesiog niekada neišeina.
- Baños de Cajon yra tradicinė ekvadorietiška pirtis: atsisėdame į medinę dėžutę (vienam žmogui viena dėžutė), esame joje uždaromi taip, kad tik galva lieka išorėje.
- Kas mane labiausiai sužavėjo? Garų kvapas. Jis smelkiasi ne tik į kūną, bet ir į mintis.
Nieko nenustebinsiu pasakydama, jog keliaujant man be galo patinka ragauti. Maistas yra viena svarbiausių kultūrinio pažinimo dalių, todėl mes niekada nepaliekame šalies jos neparagavę. Deja, Pietų Amerika mano skoniui nėra idealus žemynas, ir net ne artimas idealumui. Bet idealumo aš neieškau. Man per skonį atsiskleidžia labai didelė dalis gyvenimo kokybės ir net žmonių mentaliteto. Šioje dalyje apie ekvadorišką virtuvę nekalbėsiu plačiai, tačiau papasakosiu jums apie tai, kas man pasirodė išskirtinio Banjose.
Melcocha
Vaikštant jaukiomis Banjoso gatvėmis nesunku pastebėti nedidukes spalvingas parduotuvėles, siūlančias įvairiausių formų ir tipų skanumynus. Dažnai prie įėjimo galite pamatyti stiprius ekvadoriečius, ruošiančius masę tradiciniam saldumynui melcocha. Saldumynų mėgėjai nesame, bet prieiname pažiūrėti, o draugiškas darbuotojas yra nusiteikęs papasakoti apie savo darbą ir spalvingą produktą.
Melcocha yra labai (labai labai!) saldus saldainis. Saldumą suteikia pagrindinis ingredientas – cukranendrių sirupas. Cukranendrės yra plačiai vartojamos visoje šalyje, iš jų daromas cukrus kavai ir arbatai gardinti, įvairių tipų desertai, taip pat vartojamos cukranendrių sultys. Saldainis būtų kaip saldainis (iš tiesų, gana panašiai atrodančių galime rasti Kaziuko mugėje), tik jo paruošimo procesas atrodo labiau sportas, nei konditerija. Raumeningas saldaindarys šypsosi ir sutinka, jog tai tikrai sportas – iškočioti saldžią ir tąsią masę gali tik vyras, turintis labai stiprias rankas ir neabejotinai, patirties.
Ši specifinės patirties ir daug praktikos reikalaujanti technika prasideda nuo cukranendrių sirupo išspaudimo. Cukranendrių stiebai lėtai kišami į aparatą, kuris, sukant rankenėlę, išspaudžia saldų ir tirštą skystį. Vėliau į jį dedama augalinio aliejaus, išgaunamo iš tropinio Guacimo medžio. Galų gale skystis yra verdamas tol, kol sutirštėja iki tešlos konsistencijos. Karštas produktas tuomet turi būti iškočiotas. Kiekviena melcocha parduotuvėlė yra ir gamybos dirbtuvė – masė ,,pakabinama” ant metalinio kablio durų staktos viršuje ir kočiojama tol, kol reikalingas drėgmės kiekis išgaruoja. Kočiojant gali būti pridedama valgomųjų dažų ar prieskonių. Iškočiota masė dalinama į mažesnius įvairių formų gabalėlius ir, šiek tiek pakaitinant juos ant ugnies, formuojami saldainiai. Išdžiūvę jie tampa kieti it akmenėliai, ir keliauja ant prekystalio. Melcocha yra populiarius desertas Banjose, tačiau jis taip pat gali būti randamas kituose Ekvadoro miestuose. Ištrauką iš gamybos proceso galite pamatyti čia:
Ką reiškia ,,tikras krioklys”?
Apkeliavę visas Pietų Amerikos šalis (išskyrus Venesuelą) mes tapome krioklių ekspertais 🙂 Turėdami tikslą, o kartais ir visai netyčia, aplankėme tiek krioklių, kad jų tikrai nesuskaičiuosime. Maudėmės juose, lipome jais, arba tiesiog grožėjomės. Man kriokliai visuomet kėlė labai daug teigiamų emocijų – kadangi esu žuvis iš prigimties (čia ne zodiako ženklas, o gyvenimo būdas), vanduo man asocijuojasi su stipriausia gyvybės instancija, o būdama jame arba prie jo jaučiuosi tiesiog laiminga. Nedaug žmogui reikia, ar ne?
Visgi, jei sugalvosite aplankyti Banjosą, galite pamatyti ,,tikrų tikriausią” krioklį. Ir jam tikrai negėda taip vadintis, nes, kaip jau minėjau pirmoje straipsnio dalyje, Pietų Amerikoje turbūt tik Iguazu krioklių parkas yra vertesnis dėmesio.
Aplankyti Velnio krioklį (isp. Cascada del Diablo) išsiruošiame ryte. Vietinis autobusiukas mus ten pristato vos per 30 minučių. Pravažiuojame kelias nedidukes gyvenvietes, kelis maisto kioskelius, kuriuose pakabinti ką tik paskerstų kiaulių kūnai kviečia mėsėdžius paragauti chicharrón (tradicinis Pietų Amerikos kiaulienos patiekalas, neįtikėtinai riebus ir, esu garantuota, didžiajai daliai europiečių nevalgomas) ir kitų kiaulienos skanėstų (arba priešingai – būtent man visi tie kiaulienos dalykai nesukelia noro apskritai ką nors valgyti). Saulė šiandien nusprendė kepinti iš peties, bet mes žinome, jog šiame krioklyje nesimaudysime – jame niekas niekada nesimaudė ir nesimaudys. Bet kiaurai šlapi vis tiek tapsime. Ryškiai pramintu keleliu keliaujame žemyn – nulipti iki kaskadų truks 15-20 minučių priklausomai nuo to, ką dėvite, ir kaip greitai vaikštote. Nedėvėkite šlepečių – tai nesaugu. Vandens batai arba bet koks kitas neslidus apavas bus pats tas – tik turėkite omeny, jog jei norėsite prieiti arčiau, avalynė bus visiškai permirkusi. Keliaudami žemyn grožimės stačių uolų formomis ir spalvomis, o vietinės moterys čia siūlo užkąsti tradicinių skanumynų. Šių, deja, neragavome, bet mūsų draugai sakė, jog verta – lervos yra labai skanios ir maistingos. Na, kitą kartą. Gyvačių degtinės irgi kitą kartą, kur nors Azijoje.
Įėjimas kainuoja 2 dolerius žmogui – už šią duoklę galite prieiti ir paliesti velnio sutvėrimą ir vėliau, perėję tiltelį, pasigrožėti juo iš šalies. Už papildomą mokestį galite užlipti ant aukštutinio tilto, bet nelipkite – ten nėra taip ypatinga, kaip jums pasakys. Taigi, praėję vartelius kopiame dar šiek tiek į viršų ir išvystame nežmoniškos jėgos vandens kritimą. Nusileidžiame akmeniniais laiptais žemyn pasigėrėti neįveikiamos jėgos purslais. Tuomet, dar palipę aukštyn, galime tikrąja to žodžio prasme paliesti upę, krentančią žemyn nuo 80-ties metrų aukščio skardžio. Susikalbėti ten negalime- garsas užgožia viską aplink. Jei jūsų nekankina klaustrofobija, pralįskite siauru tuneliuku dar viršun (jis neilgas, ne daugiau 10-ties metrų) – velnio upė jus nupraus dar stipriau, o jūs suprasite, kas iš tiesų yra gamtos jėga. Neįveikiama ir nekontroliuojama. Mums tiesiog nejučia pasisakė žodžiai: ,,Na taip, štai čia yra krioklys”.
Nuotraukos, deja, nėra puikios. Mūsų vargšas GoPro neįveikė viską griaunančių purslų, na, įveikė tik dalinai, ir sakė, jog čia jau kiek per daug jo galimybėms. Pasaulyje yra vietų, kurios yra nenufilmuojamos. Ir to nereikia. Jas galite patirti ir suprasti tik ten būdami.
Terminiai vandenys
Vietovės pavadinimas (isp. Baños) jau savaime reiškia, jog čia draugausite su vandeniu. Daug krintančio, tekančio, krištolo skaidrumo, ledo tirpsmo ir beveik verdančio vandens. Patį miestelio centrą puošia du aukšti kriokliai, o po vienu jų yra įsikūrusios terminės vonios (Termas de la Virgen) – čia iš žemės gelmių atiteka labai karštas mineralinis vanduo.
Į karštąsias vonias išsiruošiame apie 6-tą vakaro. Maudytis ten galima ir dieną, tačiau vakare maloniau – oras tampa gana vėsus (tądien buvo vos 9-10 C), o viršuj danguje pasirodo mėnulis. Gulėdami karštame vandenyje turime progą grožėtis naktiniu miestelio vaizdu, krintančiu vandeniu ir beveik sunokusia pilnatimi. Kai pasidaro per karšta, lendame po ledine vandens srove, atitekančia tiesiai iš krioklio.
Vos už 3 dolerius mes turime visą paketą pramogų – terminio vandens baseiną, kuriame temperatūra yra apie 35 laipsnius, dar vieną baseiną, į kurį trykšta verdantis garuojantis vanduo (jis skiedžiamas su šaltu vandeniu), natūralius ledinio vandens dušus, skirtus atsigaivinti, šalto vandens baseiną, kuriame privalote praleisti bent minutę, jei norite keliauti į 45 laipsnių karščio terminę vonią. Bandome įlipti į šią vonią nepabuvę šaltame vandenyje, bet darbuotojas mums sako, jog tai neįmanoma – tokia temperatūra žmogaus kūnui yra per aukšta, todėl privalome ,,atšalti”, o tada bristi į garuojančią duobę – taip išgaunamas saunos efektas, stimuliuojami nerviniai taškai visame kūne, o riebalai ir šlakai tirpsta greičiau, nei bet kokios kitos procedūros metu. Iš tiesų – užtenka paliesti šį vandenį pirštų galiukais, kad suprastum, jog tikrai į jį neįlipsi. Tad panyru į ledinį vandenį. Aš nesu šalto dušo fanatikė todėl ir čia nesijaučiu itin sužavėta. Ledinis vanduo kanda visą kūną, bet po kelių minučių priprantu – tai tik psichologija. Po šios kankynės karšto vandens versmė yra begalinis malonumas – sušalę raumenys jaučia neapsakomą malonumą šildami. 45 laipsnių vonioje praleidžiu ne daugiau 5-kių minučių, ir išlipu raudona tarsi vežys. Šią procedūra rekomenduojama kartoti keletą kartų, arba tiek, kiek širdis ir smegenys leidžia.
Saunos efektas jaučiasi kuo puikiausiai – po nepilnų dviejų valandų jaučiamės neįtikėtinai atšviežėję, bet ir nuovargis staiga iš kažkur atkeliavo. Tai tarsi kardio treniruotė. Ar rekomenduoju? Žinoma, ar kam nors gali nepatikti natūralaus mineralinio vandens maudyklės? Vienintelis dalykas, kuriuo nesižavėjau buvo tai, jog vakaro metu ten kiek daugokai žmonių. Bet tai nesukėlė itin smarkaus nepasitenkinimo. Miegas buvo nuostabus, žadantis energingą rytojų.
Baños de Cajon
Banjosas yra Ekvadoro spa sostinė. Turėdamas daugybę vietų, kurios esti natūralus, gamtos sukurtas spa, miestelis taip pat siūlo daugybę tradicinių ir modernių atsipalaidavimo procedūrų. Čia gausu kūno priežiūros institucijų, teikiančių masažo bei viso kūno ir veido priežiūros paslaugas. Mus ypač domino tradicinė pirtis – Baños de Cajon, todėl paskutinės dienos Banjose vakarą paskyrėme tam.
Dar saulei nenusileidus pėsčiomis keliaujame į spa centrą. Pasivaikščiojimas turėtų trukti apie 15 žavingų minučių. Tikrai žavingų – einame tyliomis gatvelėmis, pakėlę galvą grožimės stačiomis uolomis, juosiančiomis miestelį. Kažkur giliai viduryje kalnų matome mažytį nameliuką, ir bandome įsivaizduoti, kaip gi gyventojai ten apskritai patenka. Čia jau Andų bruožas – kartais atrodo, jog žmonės iš tų namelių giliai kalnuose tiesiog niekada neišeina. Nes nematai nei tako, nei kelio aplink. Neužilgo pasiekiame užrašą, vedantį į El Refugio – mums ši vieta pasirodė patraukliausia. Kadangi nuotraukų nepadariau, nes norėjau visaverčio poilsio, daugiau informacijos galite rasti šio centro tinklapyje: http://www.elrefugiospa.com. Aplinka daili, pastatas apjuostas kvepiančių sodu, o prie pat įėjimo pasitinka didžiulė Budos statula. Nusišypsome dėl Budos ir žengiame vidun. Mums, ilgai keliavusiems po Pietų Ameriką ir gerai žinantiems vietinį aptarnavimo lygmenį, buvo staigmena – darbuotojai čia pasirodė itin dėmesingi ir malonūs. Gavome ,,meniu”, iš kurio galėjome pasirinkti norimas procedūras, ir neužilgo jau pėrėmės garuose.
Baños de Cajon yra tradicinė ekvadorietiška pirtis: atsisėdame į medinę dėžutę (vienam žmogui viena dėžutė), esame joje uždaromi taip, kad tik galva lieka išorėje. Viduje yra rankenėlė, kuria gali reguliuoti karštų garų srovę. Atlenkus ją garai lėtai skverbiasi į dėžutę šildydami kūną. Po kojomis juntame augalus, kurie, prisigėrę karšto vandens garų, skleidžia neapsakomai malonų kvapą. Periamės 4 kartus – kiekvienas seansas trunka apie 5 minutes (pirmasis yra trumpesnis už likusius). Po kiekvieno seanso personalas pasiūlo gaivinančio žolelių gėrimo ir išmaudo jus lediniame vandenyje. Išmaudymas kaskart skiriasi – pirmą kartą draugiška darbuotoja tiesiog nupylė mus šaltu vandeniu, antrą – nupylė juo iš viršaus, kad ir galva atvėstų, trečią kartą buvome paprašyti atsigulti į ledinio vandens vonią, o po paskutiniojo seanso buvome apdovanoti kontrastiniu dušu.
Procedūra yra tikrai maloni ir be galo naudinga sveikatai. Nesu bandžiusi šio tipo pirties anksčiau, todėl man tai buvo įdomi nauja patirtis. Sėdėdami karštoje dėžutėje galėjome grožėtis kalnais – priešais mus buvo stiklinė siena su vaizdu į tolį. Kas mane labiausiai sužavėjo? Garų kvapas. Jis smelkiasi ne tik į kūną, bet ir į mintis. Kvapų terapija ir pirties efektas viename – atsigavę ir praleidę dar vieną ramią naktį Banjose, judėsime toliau link Amazonijos.
Kodėl ten vykti?
- Tam, kad susipažintumėte su daugybe ekstremalaus sporto veiklų ir aktyviai praleistumėte laiką.
- Banjosas yra vienas svarbiausių Ekvadoro turizmo centrų – jei norite pažinti šią šalį, privalote pamatyti miestelį.
- Banjosas gausus natūralaus, tradicinio ir modernaus spa.
- Tam, kad geriau susipažintumėte su šalies gamta.
Svarbu:
- Keliaudami prie Cascada del Diablo (Velnio krioklio), turėkite lietpaltį – vandens purslai ten labai stiprūs. Lietpaltis dalinai apsaugos jus ir elektroniką, kurią turėsite su savimi (telefoną, fotoaparatą). Turėkite vandens batus arba tiesiog patogią avalynę, bet ne šlepetes – akmenys yra slidūs, todėl yra traumų galimybė.
- Keliaudami į lynų kelius (zip lining), turėkite purškalą nuo uodų. Taip pat rekomenduojame turėti patogią avalynę, nes reikės šiek tiek palypėti kalnais (nuo vienos linijos iki kitos).
- Raftingas yra nuostabi pramoga, bet jos metu gali būti šalta. Turėkite sausus drabužius apsivilkti po plaukimo, kurių vienas būtų šiltesnis (megztinis ar striukė).
- Infrastruktūra Banjose yra gerai išvystyta. Vietiniai autobusai yra patogiausias transportas, jei neturite dviračio ar automobilio (automobilis čia tikrai nebūtinas).
- Jei esate kavos mėgėjas, užsukite į vieną iš vietinių kavinių. Kava čia tikrai aukštos kokybės.
- Vakarais oro temperatūra gali nukristi žemiau 10 laipsnių, tad būnant lauke šiltesni drabužiai tikrai pagelbės. Dieną saulė gali būti gana kaitri, todėl nepamirškite kremo nuo saulės.
- Jei norite kopti į vulkaną Tungurahua, būtinai prieš tai pasidomėkite (bet kuri agentūra arba viešbučio personalas jums suteiks informacijos), ar lipimas leidžiamas. Šis vulkanas yra aktyvus ir lankytojai dažnai tegali pasiekti pirmąją stovyklą (kur bet kokiu atveju vis tiek yra gražu). Jei kopimas į viršūnę leidžiamas, tą daryti galite tik su gidu, nes įstatymai Ekvadore draudžia kopti į kalnus, aukštesnius nei 5000 metrų, be profesionalaus gido. Turėkite omeny, jog kopimas į viršukalnę reikalauja bent vidutinio pasirengimo bei adaptacijos aukštikalnėse (bent 3 dienos yra būtinos norint išvengti aukščio ligos).
Detalės
Aukštis: 1820 metrų virš jūros lygio.
Kuriam laikui apsistoti? 2 dienos – 1 savaitė yra labiausiai rekomenduojamas laiko terminas.
Kur apsistoti? Miestelyje gausu aukštos klasės viešbučių su įskaičiuotomis spa paslaugomis bei jaukių pigesnių hostelių.
Biudžetas: vidutinis – aukštas (labiausiai priklauso nuo to, kur apsistosite).
Saugumo lygis: labai saugu.
Kaip nuvykti? Dažniausiai lankytojai atvyksta iš sostinės Kito. Kelionė autobusu trunka apie 5 valandas ir kainuoja apie 6-7 JAV dolerius. Jei prieš tai norite aplankyti kalnus (pvz., Čimboraso ugnikalnį, Chimborazo), į Banjosą lengvai pateksite iš miestelio Riobamba. Automobiliu kelionė trumpesnė, tačiau kelias eina per kalnus ir greitis yra griežtai ribojamas. Kelių būklė, kaip ir beveik visoje šalyje, yra labai gera. Banjosą galite pasiekti to pačiu būdu iš Ramiojo vandenyno pusės, tačiau kelionė truks žymiai ilgiau. Lėktuvu ši vietovė nėra pasiekiama.
Ką dar galima nuveikti? Galimos veiklos Banjose yra lynų keliai, raftingas, kalnų dviračiai, spa, karštosios versmės, skrydžiai parasparniu (paragliding), keliavimas kanjonais (canyoning), sūpuoklės debesyse, kelionės į Amazoniją vienai ar daugiau dienų, šuoliai su guma, kopimas į vulkaną Tungurahua, Velnio krioklio (Cascada del Diablo) lankymas.
Kur toliau? Vienas dažniausių maršrutų yra kelionė į Amazoniją arba Ramiojo vandenyno kranto link. Amazonijos maršrutai gali būti Puyo, Tena, Coca miestai (šios vietovės siūlo išvykas į džiungles, gyvūnų stebėjimą, raftingą). Taip pat dažnas ir rekomenduotinas maršrutas yra Kuenkos miestas (Cuenca) – kartais vadinamas Ekvadoro kultūrine širdimi.
