Šis tekstas yra pirmoji istorijos apie Banjosą dalis. Antrąją dalį galite rasti čia: Banjosas. 2 dalis
- Ekvadoras yra be galo kontrastingas – tereikia kelių valandų nusileisti nuo Andų kalnų, ir čia jau ,,vartai” į Amazoniją.
- Manevruoti guminį plaustą, grožėtis pasakiško grožio peizažais ir kartas nuo karto būti nublokštiems į ledinį kalnų upės vandenį?
- Šiandien mes keliaujame susipažinti su kichwa žmonėmis (kečujais) bei pasigaminti šokolado.
- Čia Amazonija – čia nuolat lyja, o oro drėgnumas siekia apie 80 – 90 laipsnių.
- Vaikai čia tarsi žuvytės – srovė jiems nepavojinga.
- Jauti, koks esi skirtingas nei tie, kurie čia užaugo, bet tuo pačiu jauti kažką panašaus į meilę, kažką tokio, kas reiškia lygybę ir vieningumą mūsų, žmonių, nesvarbu, kur gyventume ir ką mokėtume, nesvarbu, kaip vertintume egzistenciją ar kokie būtų mūsų praeities keliai.
- Tikslas nėra svarbu. Tikslas yra pati kelionė ir tai, ką jos metu jaučiate ir išmokstate.
- Na taip, ko gi aš tikėjausi čia, bet tik ne lėkštės, pilnos viskio.
- Visos civilizacijos įsikuria prie upių, ne išimtis ir ši. Kabančiu tiltu einame į kaimelį, kuriame gyvena apie 10 kečujų šeimų.
- Nameliai neturi jokių patogumų – kai kurie jų turi elektrą, bet srovė yra minimali.
- Šeima mus pavaišina ir kakavos sultimis – taip, sultimis, gaminamomis iš kakavmedžio.
Po savaitės, praleistos Ekvadoro sostinėje Kite (2851 m. virš jūros lygio), turėjome dar vieną savaitę aukštumų – įkopėme arba beveik įkopėme į keturis šalies aukštuolius, įskaitant ir Čimboraso (Chimborazo) ugnikalnį. Aukštumos yra mano silpnoji (arba stiprioji) vieta – daugiau nei dvidešimt metų gyvenusi su aukščio baime, aš pradėjau kopti į uolėtas ir snieguotas viršukalnes, vėliau prisijaukinau Fudzijamos (Fuji) kalną Japonijoje (3776 m.), o tada jau nebegalėjau sustoti. Akrofobija nėra ,,išgydoma”, bet ji dabar kažkur giliai giliai manyje, o kalnų teikiama palaima yra tūkstantį kartų stipresnė emocija. Ekvadoro kalnai mane įkrovė teigiama energija ilgam, bet jei jūs kopinėjate, tai žinote, ką reiškia ilgą laiką praleisti kalnuose – deguonis yra vienintelis dalykas, kurio pasiilgstate. Kur judėti toliau?
Daugybė veiklų vienoje vietoje
Banjose galite apsistoti dvi dienas arba dvi savaites – veiklų netruks. Priklausomai nuo to, ką labiau mėgstate – aukštį, vandenį, ar sveikatinimąsi, galite susidėlioti prioritetus. Mes esame smalsūs ir judrūs, todėl bandysime susipažinti su ekstremaliomis veiklomis, taip pat pažvelgsime į kultūrinę pusę, o galų gale papasakosime jums apie ekvadorišką spa (mes periamės pirtyje, o šie žmonės – vandenyje arba garuose). Infrastruktūra čia tikrai puiki, o kaina taip pat prieinama (čia vis tik Pietų Amerika). Kalbant apie ekstremalius nuotykius, aš mėgstu kaboti galva žemyn, bet saugumas man visuomet yra pirmoje vietoje. Čia juo tikrai buvo pasirūpinta. Tad ką galite čia nuveikti? Galite pasisupti debesyse (sūpynės, taip, tiesiog supatės ir liečiate debesis), galite paskraidyti tarpekliais kaip Tarzanas – lynų keliais (zip line, geriau nei Druskininkuose!), taip pat (be abejo!) privalote išbandyti (arba tęsti savo jau turimą patirtį) plaukiant kalnų upe – raftingą, paskraidyti parasparniais, nušokti su guma į dieviško grožio prarają, pamatyti velnio krioklį (po jo nebent Iguazu Pietų Amerikoje arba Viktorija Afrikoje atrodys kaip tikras krioklys, visi kiti nublanks), pakeliauti kanjonais (canyoning), nuvykti į džiungles ir susipažinti su vietinėmis gentimis, užlipti į aktyvų vulkaną, išsinuomoti dviračius ir ištyrinėti apylinkes, na ir galų gale – pagulėti karštosiose versmėse, kur vandens temperatūra siekia iki 45 laipsnių (atrodo, neįmanoma į tokį vandenį įlipti, ar ne? 🙂 ).
Sūpuoklės debesyse
Jei galvojate, kad aukščio baimė gali jus nugalėti, patikėkite, jei ji nenugalėjo manęs, nenugalės ir jūsų. Ši pramoga buvo viena gražiausių – autobusiuku užkilome ant aukščiausios kalvos, o debesys po lietaus buvo tokie netgi šiek tiek nežemiški. Jie slinko lėtai ir mes galėjome su jais pasibučiuoti. Įėjimas į atrakciją kainuoja 1 dolerį (Ekvadoro valiuta yra JAV doleris) ir suptis galite kiek tik norite – nors ir visą dieną 🙂 Jei norite šiek tiek ekstremaliau, čia jie turi tokius specifinius darbuotojus – jų darbas yra išsupti žmogų kiek galima aukščiau. Tik nepagailėkite ,,arbatpinigių” jiems po savo pasiskraidymo – tie vyrukai dirba velniškai fainai, ir velniškai sunkiai. Beje, čia rasite ne vienas, bet kelias skirtingas sūpynes, be galo mielą sodą, daug įvairiaspalvių gėlių, restoranėlį/barą, ir mini lynų taką (zip line). Jau neminėsiu panoraminio vaizdo 🙂
Lynų takai (zip lining)
Banjosas turi 6 tikrai linksmus, aukštus ir ilgus lynų takus. Jei turite dviračius, galite juos aplankyti atskirai, bet aš labai rekomenduočiau maždaug dviejų valandų turą, per kurį išbandysite juos visus. Visa tai jums kainuos apie 20 dolerių. Į kainą bus įskaičiuotas transportas ir du super linksmi ir profesionalūs gidai, kurie pasirūpins jūsų saugumu ir bus kantrūs, jei dvejosite, ar leistis į tą gelmę (nedvejokite – patirti paukščio skrydį pasiseka ne kasdien, o baisu tikrai nėra. Vėlgi – jei nebuvo baisu man, nebus ir jums). Jei nekalbate ispaniškai, gidai bendraus su jumis anglų kalba. Skrisite 6 kartus – pirmoji linija bus 150, o paskutinioji – 650 metrų ilgio. Galėsite išbandyti įvairias pozicijas (sėdimąją, žemyn galva, supermeno, o taip pat galėsite skristi dviese su savo draugu ar mylimuoju).
Raftingas
Ar yra kas nors labiau fantastiško, nei leidimasis plaustu kalnų upe per uolas, metro aukščio bangas, sūkurius ir sroves? Manevruoti guminį plaustą, grožėtis pasakiško grožio peizažais ir kartas nuo karto būti nublokštiems į ledinį kalnų upės vandenį? Susigavę plaustą ir vienas kitą, jūs toliau keliaujate su srove ir nežinote, ko dar tikėtis. Jei perskaičius tai jūsų širdis plaka sparčiau, ši veikla tikrai jums. Banjose galimi keli skirtingi lygiai priklausomai nuo jūsų norų bei patirties, bet mes rekomenduojame 3 arba 4.
Ką galima nuveikti Amazonijoje per vieną dieną?
Ekvadoras yra maža šalis ir atstumai čia nėra tokie ilgi, kaip kaimyninėse valstybėse. Jei keliaujate aplink Banjosą, užtenka nuvažiuoti vos 50 kilometrų ir jūs jau stovite ant Amazonijos žemės. Šiandien mes keliaujame susipažinti su kichwa žmonėmis (kečujais) bei pasigaminti šokolado.
Judame link Puyo, mažo miestuko, kuris yra tarsi jungtis tarp Banjoso ir atokių Amazonijos kaimų. Autobusiuke esame 7-iese, tiek bendraminčių sutikome. Turime ir gidą, nes ne paslaptis, jog vietinės bendruomenės dažnai nemėgsta ,,baltų žmonių”. Gidas indėnas su jais susikalba lengviau, nei mes, o jie ir ispaniškai ne visada nori (o vyresni kai kada net ir nemoka) kalbėti. Pagrindinė vietinių gyventojų šiame regione kalba – kečujų. Tai viena Pietų Amerikos indėnų kalbų, turinti keletą atšakų ir paplitusi ne tik Ekvadore, bet ir Peru, Bolivijoje, mažesniu mastu – ir kitose žemyno dalyse. Bendrai Pietų Amerikoje kečujų kalba kalbasi apie 10 milijonų žmonių, didelė dalis jų – aukštikalnėse ir džiunglėse gyvenančios gentys.
Autobusiukas pasuka į siaurutį negrįstą keliuką, kratomės lėtai, akmenys daužosi į dugną, o viduje jau pasidarė labai karšta. Oro kondicionieriaus neturime, bet čia jo ir nereikia, ne į komandiruotę vykstame. Greitai keliukas baigiasi, o mes išlipame ant karštos ir drėgnos žemės. Čia Amazonija – čia nuolat lyja, o oro drėgnumas siekia apie 80 – 90 laipsnių. Kairėje pusėje teka srauni rudos spalvos upė. Ruda spalva dėl to, kad upė perneša labai daug smėlio, ir surenka vandenį iš daugybės mažesnių upių. Susitinkame su trimis vyrukais, kurie pažada mums parodyti, kaip jie keliauja šia upe – tai greičiausias ir patogiausias transportas šioje vietoje. Vandeniu greitai ir saugiai (nors dėl saugumo galbūt daug kas ir nesutiktų) galima pasiekti kaimyninius kaimus ir nuplukdyti krovinius. Sėdame į siauras medines rankų darbo kanojas ir vykstame toliau. Srovė tikrai greita – irstytis reikia tik tam, kad valtis plauktų tiesiai, o greičio užtenka, jei tik ne per daug. Praplaukiame vietinių žmonių sodybas (ar galiu jas vadinti sodybomis? Žodis ,,sodyba” man asocijuojasi su močiutės kaimu Kelmės rajone, jaukiu namuku ir sodu aplink, kuriame rudenį medžiai pasidabina auksaspalviais lapais ir obelys lūžta nuo vaisių. Čia ,,sodybos” atrodo kiek kitaip 🙂 Bet nerandu tinkamesnio žodžio, bent jau kol kas). Namukai skurdūs, mediniai, paprastai ant kojyčių (potvynių metu vanduo užlieja didžiąją dalį teritorijos, o į savo namus žmonės gali patekti tik valtele ir kopėčiomis). Matosi išdžiaustyti skalbiniai – šis dalykas tikrai išsiskiria iš bendro Amazonijos vaizdo. Kai kur matome prie upės tysančius, saulėje besideginančius šunis ar besimaudančius vaikus. Vaikai čia tarsi žuvytės – srovė jiems nepavojinga. Galvojate, krokodilai…? Būtent šioje upės atkarpoje jų nėra – kaimanai (Pietų Amerikos krokodilai) nemėgsta sraunių vietų, jiems patinka seklūs užutėkiai, pavėsiai ir krūmai. Matome ir keletą karvių – joms čia gera, daug maisto. Kol ir pačios juo patampa. Ant nulūžusio medžio ilsisi ryškiaspalvis paukštis – po lietaus jis džiovina sparnus plačiai juos išskėtęs. Mane sužavi tyla – tokios tylos negirdėjau nuo tada, kai palikome Brazilijos Amazoniją. Girdime tik vandens garsą, paukščius, ir vandens kvapą. Taip, tą švaraus vandens kvapą galima girdėti – jis užburiantis. Kvėpiu ir kvėpiu jį, ir nenoriu, kad ši akimirka baigtųsi. Čia apninka tikroji sąsaja su gamta – supranti, jog esi čia vienas, supranti, koks esi silpnas prieš gamtos valią, ir koks stiprus prieš save patį. Suvoki žmogiškojo modernaus gyvenimo laikinumą, netgi beprasmybę. Ir žinai, kad į tą beprasmybę tu turbūt visai greitai grįši, ir kad tu jos gal net ir pasiilgai. Jauti, koks esi skirtingas nei tie, kurie čia užaugo, bet tuo pačiu jauti kažką panašaus į meilę, kažką tokio, kas reiškia lygybę ir vieningumą mūsų, žmonių, nesvarbu, kur gyventume ir ką mokėtume, nesvarbu, kaip vertintume egzistenciją ar kokie būtų mūsų praeities keliai.
Lygumos ir skardžiai aplink mūsų upę bei žydras dangus atveda mus į stotelę – ar čia koks nors kelionės tikslas? Niekada negalvokite apie kelionės tikslą. Nesvarbu, kur keliautumėte – į Paryžių ar į savo sodybą kepti šašlykų. Tikslas nėra svarbu. Tikslas yra pati kelionė ir tai, ką jos metu jaučiate ir išmokstate. Arba tai, ką tuo metu sugalvojate ir vėliau panaudojate arba niekada nepanaudojate ir paskui visai pamirštate. Taigi mūsų ,,tikslas” buvo ši upė ir jos psichologija. Beje, ant kranto mes sutikome vietinę šeimą – mediniame namuke be langų ir durų buvo daug veiksmo. Vaikai karstėsi pastoliais, aplink lakstė vištos, o senučiukė babytė judėjo mūsų link su kokiu tai dubenėliu delnuose – ar jau dabar mus valgys? Dubenėlis rankų darbo, iš gamtinės medžiagos, o jame rausvai rudas skystis. Babytė ištraukia kelis mažesnius indelius ir duoda juos mums. Ispanų kalba ji paaiškina, jog tai Amazonijos viskis – tradicinis labai stiprus alkoholinis gėrimas, skirtas gydyti daugybę ligų, o kartais tiesiog padedantis ,,geriau pasijusti”. Na taip, ko gi aš tikėjausi čia, bet tik ne lėkštės, pilnos viskio. Hmm. Karštis man neleidžia norėti nieko alkoholinio, bet mažas medinis puodelis įdegusioje raukšlėtoje rankoje juda manęs link. Aišku, kad aš noriu pabandyti. Šis beveik 50-ies laipsnių gėrimas yra senovės indėnų tradicija, jis gaminamas iš vietinio Chuchu Vaso augalo, kurio vaisių dalelės plaukioja skystyje. Užsiverčiu ir tikiuosi neišvysti Mama Ayahuasca, na, bent jau ne šiandien. Geriau pasijusti jis man, deja, nepadėjo (nes iš esmės ir nesijaučiau blogai), bet smalsumą patenkino. Babytė atsisveikina, o mes judame tolyn. Jau nebe valtimi.
Žingsnis po žingsnio žygiuojame džiunglėmis. Pakeliui išsimaudome ,,atvirukiniame” krioklyje, kuris labai atgaivina po pusvalandžio kelionės pėsčiomis per atogrąžų mišką. Atvykstame prie dar vienos upės. Tiksliau, prie tos pačios, tačiau kiek tolėliau. Visos civilizacijos įsikuria prie upių, ne išimtis ir ši. Kabančiu tiltu einame į kaimelį, kuriame gyvena apie 10 kečujų šeimų. Įeiname pro bambukinius vartelius ir išvystame daug tradiciniais augalais dengtų stogelių – čia gyvena kečujai – Amazonijos gentis, kuri kadaise ,,nulipo” nuo Andų kalnų ir įsikūrė čia. Kečujai turi griežtus papročius – ši bendruomenė yra labai uždara ir bendrauja tik su ,,savais”. Mūsų gidas yra indėnas, jis puikiais kalba vietine kalba, o pamatęs jį plunksnomis apsikaišęs vyras nusišypso – jiedu pasisveikina, pažeria keletą sakinių mums nesuprantamais žodžiais, ir pakviečia mus užeiti. Atsiduriame erdvioje pavėsinėje, galinčioje sutalpinti turbūt visas kaimelio šeimas. Pavėsinės stogas dengtas išdžiūvusiais augalais, karkasas bambukinis, grindinys – smėlis. Viename krašte sėdi žalia papūga, su kuria vėliau susipažinome. Susėdame lanku, ir staiga mus apspinta būrys mergaičių, dėvinčių sijonėlius ir sukneles, pagamintas iš tų pačių jau minėtų išdžiūvusių augalų. Gidas sako, jog jei norime, jos gali mūsų veidus išpaišyti augaliniais dažais, kuriuos indėnai naudoja savo apeigoms. Maždaug 7-erių mergaitė laiko į kaktusą panašų augalą ir smailiu pagaliuku piešia ant mano europietiško veido raudonais dažais. Pakeliu akis keletą kartų – vis noriu geriau į ją pažiūrėti – kokio grožio tie vaikai!!! Tarsi maži maugliai, tik rimtesniais veidais. Ilgi, tiesūs ir labai sveiki plaukai dengia jos pečius, migdolo formos akutės nejudėdamos ,,piešia”, kol galų gale ji taria: ,,Listo!”. Baigta! Dabar jau jaučiuosi artimesnė.
Bendruomenė pavaišina mus chicha (tradicinis fermentuotas gėrimas, naudojamas vaišinti svečiams bei apeigų metu) ir surengia mums pasirodymą. Tai jų tradicinis apeigų šokis, šokamas netekėjusių merginų. Mes visi buvome įtraukti – galėjome groti tradiciniais instrumentais. Video galite pamatyti čia:
Dar turime šiek tiek laiko, todėl anorime pasivaikščioti po kaimą. Pereiname nediduką tiltelį, ir staiga iš niekur atsiradęs gal 3-jų berniukas sušunka man: ,,Hola!” (isp. ,,labas”). Atsakyti aš nespėjau – už mane tai padarė beveik metro ilgio papūga ara, kurios aš taip pat iki šiol nemačiau. Ji sėdėjo medyje, man iš dešinės, žiūrėjo į mane ir kraipė raudoną galvą. Su papūga persimetėme keliomis frazėmis, kurias ji tarė raiškiau, nei kai kurie užsieniečiai, netvirtai kalbantys ispaniškai. Turbūt ji mokėjo ir kečųjų kalbą, bet man iki to dar toli. Žengiu takeliu pirmyn, apeinu amazoniško stiliaus namelius trikampiais šiaudiniais stogeliais, pasišneku su indėniukais, besiturškiančiais upėje. Tą akimirką man atrodo, jog jie yra laimingiausi pasaulio vaikai. Tą akimirką. Nameliai neturi jokių patogumų – kai kurie jų turi elektrą, bet srovė yra minimali. Gyvenimas čia vyksta lauke iki pat vėlumos. Sutinkame ir egzotiškų draugų – beždžionėlė Juanito pavergė turbūt kiekvieno jausmus. Iš kažkur atsirado ir boa – pavojinga atogrąžų gyvatė, kuri visai gerai jautėsi ant mano kaklo.
Pats gryniausias šokoladas
Diena eina į pabaigą, o mes keliaujame deserto – kakavos. Aplankome šeimą, auginančią kakavmedžius. Vienas kakavmedžio vaisius subrandina kelias saujas sėklų – jas išėmus, skrudiname ant ugnies geras 20 minučių. Tuomet, dar karštas, reikia išlukštenti. Lukštai yra naudojami arbatai, o grynuoliai keliauja į malimo mašinėlę (mes tokias vadiname mėsmalėmis). Sumalta masė krenta ant palmės lapo. Ši masė yra labai aliejinga – čia turime patį gryniausią šokoladą pasaulyje. Be jokių papildomų ingredientų. Paragauju jos – kartu. Bet ne tiek kartu, kad būtų neskanu. Mūsų gidas sako, jog jis nemėgsta šokolado, tiesiog negali pakęsti jo skonio. Jis stebisi, kai paprašau dar vieno ,,žiupsnelio”. Kai malimo procesas baigtas, masė yra formuojama. Vietiniai žmonės tokį šokoladą naudoja energijos lygiui pakelti, ir cukraus jie neprideda. ,,Meistras” žvilgteli į mane, paklausia, iš kur aš. ,,Iš Lietuvos”, atsakau. ,,Lietuva. Tai čia kitame žemyne, taip?”. ,,Taip, čia beveik šiaurinė Europos dalis”. Senelis nusišypso. Tikriausiai pagalvoja, kodėl iš tokios tolumos aš atvykau į šitą pasaulio pakraštį. Jis paklausia mano vardo. Sako, aš atrodžiau labai susidomėjusi. Ir užrašo mano vardą bei šalį ant šviežiai paruošto gaminio. Tuomet gaminys keliauja į šaldymo kamerą. Paragaujame duonelės iš valgomojo manijoko (šakniagumbis, plačiai vartojamas visame žemyne, vietinių vadinamas yuka), užsigeriame kakavos arbata ir kakava. Šeima mus pavaišina ir kakavos sultimis – taip, sultimis, gaminamomis iš kakavmedžio. Grįšiu čia vien dėl tų sulčių. Niekada nepamiršiu šio skonio – jis vainikavo mūsų karštą, šiek tiek varginančią, bet stebuklingą dieną.
