Šis tekstas yra pasakojimų apie Omaną pirmoji dalis – prologas. Antrąją dalį skaitykite čia: Omanas. II dalis
Čia nepapasakosime jums apie šį kraštą iš profesionalios ar ,,Vikipediškos” pusės, bet pasidalinsime žavingiausiais dalykais, kuriuos ten galima rasti, pamatyti, išmokti bei patirti. Papasakosime, ką ten žmonės veikia nuo sekmadienio iki šeštadienio (savaitė musulmoniškose šalyse prasideda sekmadienį, tai taip pat reiškia, jog savaitgalis yra penktadienį ir šeštadienį), iš ko gyvena, kaip meldžiasi, kaip bendrauja su užsieniečiais bei kaip atrodo pasaulis be jokio alkoholio ir nusikalstamumo. Sudominsime jus Frankincenso galiomis. Papasakosime, koks stebuklingas esti povandeninis pasaulis, kaip operuojamas jūros ežys iš kojos, jei ant jo užlipate, parodysime, koks gražus yra ,,apverstas” mėnulis, apžvelgsime gyventojų vertybių skalę ir patarsime, kaip sutikti Kalėdas viduryje dykumos stebint tūkstančiams žvaigždžių.
Prologas.
Jei gatvėje nešini gaubliu praeivių bandytume klausti, kur yra Omanas, daugelis kurį laiką pagalvotų. Šalies pavadinimas vieniems asocijuotųsi su nepažintu kraštu arba kitokiu tikėjimu, kiti pagalvotų apie kaimyninį Jemeną arba Saudo Arabiją, dar kiti prisimintų, kaip mokykloje reikėjo mokytis pasaulio žemėlapį, ir kad kažkur tokia šalis buvo, ir faktas, kad toli nuo mūsų. Šiandien mūsų apkeliautų šalių skaičius viršija 50, o ateitis skaičiuoja į priekį. Po tų penkiasdiešimties šalių ir tūkstančių kilometrų mūsų dažnai klausia, kur norėtume sugrįžti. Žmonės nesitiki, jog atsakysime – ,,tokiems kaip jūs ,,mėgstamiausios vietovės” niekada neegzistuoja”, galų gale, kiekvienas miestas ir kaimas gali įkvėpti, jei tik mokate tinkamai kvėpuoti. Tačiau iki šiol mes tvirtai atsakome – Omanas mums dovanojo šilčiausias emocijas (ir mentaline, ir fizine prasmėmis – vasarą čia temperatūra siekia apie 50 C karščio) iš visų aplankytų šalių. Kas gi tie faktoriai, kurie mus, mėgėjus keliautojus, liberalius ir nereligingus Y kartos atstovus, pavergė neišeinama dykuma apsuptoje ir itin konservatyvioje musulmoniškoje šalyje?
Žvilgtelėkime pirmiausia į šalies lokaciją. Įsikūręs pietrytiniame Arabijos pusiasalio krante, Omanas ribojasi su Jemenu, Saudo Arabija bei Jungtiniais Arabų Emyratais. Visai netoliese rasime ir Iraną – iškart už Hormūzo sąsiaurio. Mūsų kelionės aplink Omaną metu 2016-aisiais Artimieji Rytai toli gražu nebuvo draugiškiausias regionas turizmui. ISIS tuo metu siautė aplink Siriją ir Iraką, civilinis karas Jemene išsivystė į Sunni ir Shiah konfliktą, o kurdų teroristai vieną po kito atakuodavo Turkijos miestus. Negana to, visa ta depresija ir baimė įsivyravo Europoje – teroristų atakos neaplenkė didžiųjų mūsų žemyno miestų. Dėl šios neaiškios ir kasdienį nerimą kėlusios situacijos ir mūsų atostogų planai buvo kažkiek suvaržyti – keliauti po Europą tąkart norėjome, bet dėl saugumo to nedarėme. Beje, tuo metu jau buvome pradėję jausti, jog Europos šalys yra panašios – norėjosi skirtumo, kuris būtų didesnis nei skirtumas tarp Romos, Barselonos ir Berlyno. Norėjosi skirtumo, kuris būtų pirmiausia kultūrinis ir socialinis, o tik paskui architektūrinis ar kulinarinis. ,,Vėl lendate, kur nereikia” – sakė artimiausi žmonės. Sako jie taip beveik visada, tačiau šįkart išgirdę valstybės, esančios Artimuosiuose Rytuose, pavadinimą, jie gauna šoką – ,,…visur ten tas pats, jei ten keliausit, nebegrįšit”. Žinau, kad daugeliui jūsų tokie žodžiai labai gerai pažįstami 🙂 Čia aš noriu pabrėžti, kad jūsų artimieji dažnai gali būti teisūs, bet nereiškia, jog visada. Todėl galutinis sprendimo priėmimo momentas turi priklausyti tik jums patiems, žinoma, prieš tai pasirėmus patikima informacija ir faktais.
Omanas mano minėtu metu ir iki šiol yra pati stabiliausia Artimųjų Rytų regiono šalis politiniu, socialiniu, religiniu bei ekonominiu atžvilgiais. O tai ir buvo pagrindiniai elementai, suformavę mūsų vizitą. Čia nepapasakosime jums apie šį kraštą iš profesionalios ar ,,Vikipediškos” pusės, bet pasidalinsime žavingiausiais dalykais, kuriuos ten galima rasti, pamatyti, išmokti bei patirti. Papasakosime, ką ten žmonės veikia nuo sekmadienio iki šeštadienio (savaitė musulmoniškose šalyse prasideda sekmadienį, tai taip pat reiškia, jog savaitgalis yra penktadienį ir šeštadienį), iš ko gyvena, kaip meldžiasi, kaip bendrauja su užsieniečiais bei kaip atrodo pasaulis be jokio alkoholio ir nusikalstamumo. Sudominsime jus Frankincenso galiomis. Papasakosime, koks stebuklingas esti povandeninis pasaulis, kaip operuojamas jūros ežys iš kojos, jei ant jo užlipate, parodysime, koks gražus yra ,,apverstas” mėnulis, apžvelgsime gyventojų vertybių skalę ir patarsime, kaip sutikti Kalėdas viduryje dykumos stebint tūkstančiams žvaigždžių. Taip, jūs visada galite pasekti mūsų pavyzdžiu.
Išsilaisvinimas iš komforto zonos
2016-ųjų gruodžio viduryje, gerokai po vidurnakčio, po penkių valandų skrydžio, mūsų lėktuvas leidžiasi Muskate, Omano sostinėje. Atvykstame čia po vienos nakties, praleistos Stambule. Pasakysite: ,,Ne pats geriausias pasirinkimas 2016-aisiais”, ir būsite teisūs, nes kelios dienos po mūsų viešnagės Stambulo centre įvyko susišaudymas, kurio metu žuvo daug jaunų žmonių. Tiesą pasakius, apskritai, išskyrus kelionę į Omaną, tie metai jokiomis prasmėmis nebuvo geras pasirinkimas. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris 2016-uosius minėtų kaip sėkmingus, saugius ar įsimintinus iš gerosios pusės. Jau nekalbu apie situaciją visame pasaulyje. Tačiau metai – ne eilutė užrašinėje, neišbrauksi jų.
Turkijoje tąkart buvome ne pirmą ir ne antrą kartą, tačiau tai buvo geras palyginimas prieš pastatant koją ant Omano žemės – tai yra, prieš visiškai išsikeliant iš komforto zonos (arba priešingai, kaip vėliau matysime). Turkija yra musulmoniška šalis, kurioje galioja islamiškos taisyklės. Tačiau, palyginus su Omanu, buvusios Osmanų Imperijos žemės yra lengvabūdiškų tikinčiųjų kraštas, kur taisyklės dažnai apeinamos, o Stambulas tėra vienas didelis, purvinas ir šešėliškas kvartalas, kuriame istorinių vertybių iš pirmo žvilgsnio ne taip daug ir pamatysi (pabrėžiu – iš pirmo žvilgsnio). Priminsiu, jog nepaisant globalių konfliktų, visos religijos savo šalininkams diegia daugiau ar mažiau panašias vertybes – pagarbą savo šeimai, buvimą doru, teisingu bei altruistišku.
Prieš pakylant kiekviename keleivio ekrane įsijungia viešpaties žodis. Garsiai, tačiau maloniu tembru dainuojama ir tuo pat metu tekstu transliuojama malda prašo dievo Alacho apsaugoti šio lėktuvo keleivius ir saugiai pasiekti kelionės tikslą. Tai buvo pirmas kartas, kai buvome šitaip pasveikinti prieš skrydį.
Muskato nakties oras toks švelnus ir šiltas, jog norisi jo kvėpti dar ir dar. Hipnotizuojantis Frankincenso smilkalų kvapas nuveja mintį, jog esame pavargę – aplink tvyro tyla ir ramybė, nors ir oro uostas čia visuomet pilnas. Imigracijos vartai padalinti į dvi eiles. Viena – ilga ir beveik nejudanti. Tai daugiausia migrantai iš Indijos, Pakistano, Bangladešo. Šiems žmonėms suteikiama teisė dirbti Omane ne ilgiau kaip dvejus metus. Po to vizos terminas baigiasi, užsidirbę sau ir savo šeimoms žmonės grįžta namo ir niekada daugiau čia nebeatvyksta. Vietiniai gyventojai patenkinti tokia tvarka – jie patys niekada nedirba ,,juodų darbų”, o imigrantai dirba dažniausiai lojaliai ir atsakingai, ypač indai, todėl abiems pusėms tai yra pelninga. Nepaisant šios vienąkart gyvenime pasitaikančios galimybės, atvykėliams darbuotojams oro uoste tenka stovėti ilgas valandas, nes dokumentų sutvarkymas vis dar yra gana komplikuotas. Kitoje eilėje stovime gal dešimt keliautojų, pagrinde iš Europos. Mūsų eilė juda greitai.
Europos Sąjungos piliečiams keliaujant į Omaną vis dar reikia vizos, tačiau ji lengvai išduodama atvykus. Kitaip tariant, nieko iš anksto pasiruošti nereikia, tiesiog priklausomai nuo to, kiek laiko viešėsite, susimokėsite atvykę į oro uostą ir gausite antspaudą. O tuomet darbuotojas jums nusišypsos ir pasakys, jog jis matęs daug skirtingų pasų, tačiau iš Lietuvos tai pirmasis (žinau, kad jis toli gražu ne pirmasis). Žinoma, jis taip pat paklaus, ar mūsų šalyje viskas apledėję ir kaip mes apskritai ten gyvename tokiame šaltyje. O tuomet jau keliausime link automobilių nuomos punkto.
Automobilį buvome užsisakę iš anksto. Ypatingai malonus darbuotojas, vilkintis dishdasha, tradicinį ilgą baltą aprėdą, sutvarko dokumentus per keletą minučių ir palydi mus iki automobilio. Pakeliui trumpai pasišnekučiuojame – iš kur atvykome, kiek laiko būsime, ar tai pirmas kartas. Gauname raktelius ir palaiminimą – ,,Malonu jus matyti mūsų šalyje, linkiu jums pačių geriausių įspūdžių”.
Keliauti po Omaną be automobilio sunku. Nepaisant to, jog šalis yra išsivysčiusi ir turi gana aukštą pragyvenimo lygį, viešasis transportas čia neegzistuoja, arba beveik neegzistuoja. Kiekvienas čia turi savo automobilį, o prireikus naudojasi taksi paslaugomis. Kol kas man sunku įsivaizduoti, kaip šalyje gali nebūti viešojo transporto. Bet rytoj pamatysiu, jog infrastruktūra čia taip išvystyta, jog ji net ir netinkama jokiam kitam transportui, tik lengvajam automobiliui, su kuriuo lengvai, greitai ir ganėtinai saugiai (mieste leidžiamas greitis beveik visur yra apie 100 km/h) galite nukakti absoliučiai visur. Svarbu paminėti, jog ne tik dėl didelės kaitros, bet ir dėl kultūrinių priežasčių gatvėse nepamatysite daug (toliau nuo centrinių gatvių ir išvis nepamatysite) vaikščiojančių žmonių. O kam gi ten vaikščioti, kai tarsi kiaušinis per kelias minutes gali iškepti. Negalvokite apie nesaugumą – smurtinio nusikalstamumo Omane nėra. Taip, jo paprasčiausiai nėra. Beveik nėra nusikaltėlių, vagių, alkoholikų ir visokių panašių padugnių. Daug kas tai sieja su tuo, jog absoliučiai bet koks alkoholis šalyje yra griežtai draudžiamas. Taigi, karštą vakarą po pilnos įspūdžių dienos apie šaltą alų galėsite tik pasvajoti. O musulmonams net ir svajoti apie tai draudžiama.
Mūsų pirmasis viešbutis – netoliese, vos 15 minučių kelio greitkeliu. Naktį nematome didelio skirtumo nuo kitų miestų, tik kartkartėmis iš miesto šviečiantys mečečių minaretai sufleruoja, jog atvykome į kitą pasaulį. Nepaisant to, kad jų forma skiriasi nuo mūsų Katedros bokštų, naktinis vaizdas atrodo familiarus – tyli rami naktis, tik Dievo namų ženklas šviečia iš tolumos.
