Šis tekstas yra Titikakos serijų antroji dalis. Pirmoji dalis apie gyvenimą plaukiojančiose salose yra čia: Plaukiojantis gyvenimas. Puno ir Uros salos
- Titikakos ežeras inkams buvo kosmoso centras bei saulės, mėnulio, žvaigždžių ir žmonijos prasidėjimo vieta.
- Takilė iš visų pusių skalaujamą Titikakos bangų, o driekiasi ji nepilnus šešis kvadratinius kilometrus.
- Vienas dalykų, mane nustebinusių šiame regione, buvo Titikakos vandens mėlynumas.
- Peru turi nesuskaičiuojamą galybę šakniagumbių – jie net patys nežino, kiek jų yra.
- Žmonės Takilėje iki šiol kalba kečujų kalba.
- Pietų Amerikos indėnai visais laikais buvo uždari, o bandymas juos pažinti sukeldavo tik neigiamų pasekmių.
- Kelios šeimos, priimančius turistus nakvynei, turi gražesnius namus, kurie daugiau primena muziejų, nei dulkėtą realybę.
- Titikaka nė truputėlio neatrodo kaip ežeras.
- Mezgimas yra vyrų darbas, kurio berniukai išmoksta paauglystėje.
- …prieš susituokiant poros gyvena kartu apie 2 metus, kol nusprendžia, jog jie tikrai tinkami vienas kitam.
- Takilėnai sako, jog vestuvės nėra daug džiaugsmo suteikianti šventė.
- Suprantu, kodėl kadaise Peru čia buvo nutarę įsteigti politinių kalinių kalėjimą – iš čia gali pabėgti nebent tiesiai į pražūtį.
Senovės inkų civilizaciją keliaudami aplink Peru palietėme gana artimai. Titikakos ežeras inkams buvo kosmoso centras bei saulės, mėnulio, žvaigždžių ir žmonijos prasidėjimo vieta. Jiems šie vandenys buvo viena švenčiausių vietų. Lankant Puno miestą bei Titikakos apylinkes lengva suprasti, jog čia senovės civilizacija vertinama prieštaringai – šiose žemėse ir daug kraujo pralieta, ir daug papročių, gyvuojančių iki dabar, gimę. Sunku nupasakoti jausmą, pirmą kartą statant koją ant šitiek laiko numindžiotų takelių ir aukštikalnių vėjų nugludintų statinių. Šiandien keliaujame į Takilės (Taquile) salą, esančią už maždaug dviejų valandų vandens kelio nuo Puno miesto. Takilė iš visų pusių skalaujamą Titikakos bangų, o driekiasi ji nepilnus šešis kvadratinius kilometrus. Ankstų rytą sulendame į kosėjančią motorinę valtį. Kapitonas žada kupiną įspūdžių dieną. Na, patys ten kad ir labai norėdami nenuvyktume, tad tikime, jog pamatysime kažką daugiau, nei tik tai, ką jie nori mums parodyti.
Aukščiausio pasaulio ežero glėbyje
Vienas dalykų, mane nustebinusių šiame regione, buvo Titikakos vandens mėlynumas. Žiūrėdamas nuotraukas galėtum pasakyti, jog tai kokia nors tropinė sala su spalvingomis žuvimis. Tačiau šios bangos yra tokios šaltos, jog rankų kišti nesinori. Šaltos, gilios, piktos ir trankios. Tą galėsite pamatyti mūsų video iš Takilės salos paskutinėse minutėse. Perujiečiai kapitonai tomis bangomis ,,laksto” drąsiai ir linksmai, tačiau mes kelis kartus pagalvojome, kiek procentų turėtume išgyventi sukritę į šitą gilumą. O ir mano quechua stiliaus rankomis austą kepurę nuo saulės pikti vandenys atėmė. Vėliau, grįžusi į Puną, nusipirkau tokią pačią, nes ji man labai patiko, o ir nuo saulės tokiame aukštyje gerai saugojo. Deja, antrąją vėliau pasiglemžė Čilės kalnai. Nesėkmingos man tos Peru kepurėlės.
Priartėję prie Takilės krantų nieko iki šiol nematyto nepastebime. Vienoje pusėje plyti žemdirbystės užuomazgos, kitoje – daili inkų architektūros stiliaus arka (iš tiesų jų ir palikta), pro kurią tuoj įžengsime, o bendrai tiesiog labai vėjuota – vėlgi, nieko keisto, turint omeny, jog esame daugiau nei 3000 metrų aukštyje. Kapitonas paklausia, ar tarp mūsų yra blogai besijaučiančių. Tuo atveju planuotą daugiau nei valandos kopimą iki pagrindinės gyvenvietės jis pasiūlė iškeisti į trumpesnį, pradedant ne nuo vakarinės, bet nuo rytinės salos dalies. Kopimas iš vakarinės salos dalies apdovanoja keliautojus nuostabiais vaizdais, tačiau tam reikia daugiau fizinės energijos – šiek tiek daugiau nei valandą (priklauso nuo jūsų pajėgumo aukštyje) kulniuosite akmenuotu takeliu, pamatysite, kaip molinėse trobose gyvena kečujų genties žmonės, pamatysite, kaip auga bolivinė balanda (Europoje laikoma super maistu), bulvės (Peru turi nesuskaičiuojamą galybę šakniagumbių – jie net patys nežino, kiek jų yra), pomidorai, svogūnai, okos (oxalis tuberosa). Jei aukščio liga per daug nekamuos, gėrėsitės Titikakos mėlynumu bei spalvingomis gėlėmis. Vėliau pamatysite vištų, avių – tai reikš, jog artėjate prie gyvenvietės. Dar už kelių šimtų metrų jus pasitiks elgetos – vietiniai senukai, prašantys išmaldos. Jie nėra piktybiniai – jie tiesiog žino, kad mums čia atvykti kainavo labai daug pinigų, o jų sala irgi klesti tik todėl, kad mes čia atvykome.
Turizmas ir inkų palikimas
Turizmas Titikakos regioną pavertė modernesniu, globalesniu ir atviresniu pasauliui, o ir galimybių buitį pagerinti vietiniams žmonėms atsirado daugiau (kiek daugiau nei 2000 gyventojų turinti sala turi savo radiją, gali žiūrėti televiziją, o energiją gamina net kelios saulės baterijos). Keletas restoranėlių, esančių viršutinėje salos dalyje, įsteigti tik atvykėliams, vietiniai čia niekada nevalgo ir nevalgys. Pagrindinėje ,,miestelio” aikštėje takilėnams irgi nėra į ką žiūrėti – keletas inkų civilizacijos arkų įdomios tik atvykėliams. Žmonės Takilėje iki šiol kalba kečujų kalba (quechua). Žinoma, ispaniškai jie irgi kalbės, bet tik su svečiais. Ne paslaptis, jog turizmas yra vienas svarbiausių indėlių Peru ekonomikai apskritai, o šiandien matome, kaip tai nušlifavo ir atokias Titikakos ežero žemes, kur vietiniai gyventojai, nors ir mato keliautojus kasdien, neprisileidžia jų taip arti, kaip šie tikisi. Takilėnai šypsosi ir yra draugiški, tačiau tuo pat metu jie esti užsidarę ir nedrąsūs. Jie pasirengę parodyti mums tai, kas įdomu ir savita – rankdarbius, maistą, gyvenimo būdą, bet ir tai parodoma tiek, kiek yra sutarta su ,,vadovais” – gidais, per metus atplukdančiais apie 40 000 svečių. Pietų Amerikos indėnai visais laikais buvo uždari, o bandymas juos pažinti sukeldavo tik neigiamų pasekmių. Bet čia nieko bijoti nereikia, tereikia suprasti ir įsijausti.
Gyvenvietė, maistas ir amatai
Lipimas ne visiems buvo lengvas, tačiau mums tai buvo daugiau smalsumo patenkinimas, nei iššūkis. Aukščiausias salos taškas siekia 4050 metrų virš jūros lygio, o pagrindinė gyvenvietė, miestelio aikštė, plaza, yra 3950 metrų aukštyje. Čia visus metus kanda saulė ir glosto vėjas. Užlipę dairomės po raudonų plytų kaimelį. Daugelio pastatų langai užkalti, panašu, kad ne visuose kažkas gyvena. Centre išlaikytas inkų civilizacijos paveldas, bet jis sumišęs su stagnacijos paveiktomis išklibusiomis trobomis. Vis tik dvasią ši vieta turi – tai visiškai kitokia plaza, nei Puno mieste – čia daug tyliau, dangus arčiau, o palypėjus laiptais matosi neaprėpiama ,,jūra” – Titikaka nė truputėlio neatrodo kaip ežeras. Daug vietinių gyventojų kol kas nematome – vos kelios babytės pūstais spalvingais sijonais praklebena pro šalį, sukdamos galvas nuo kamerų. Tačiau jų spalvingi aprėdai matomi iš toli. Mūsų gidas pasako, jog laikas pietauti.
O pietūs buvo puikūs! Bolivinių balandų sriuba su daržovėmis, šviežia kepta trucha (šiame regione šios žuvies apstu, tai pagrindinis Titikakos regiono patiekalas – trucha yra toks perujietiškas upėtakis) su žalumynais ir čia pat užaugintomis bulvytėmis. Ir munjų (muña) arbata – ne tik labai išvaizdi, bet ir gelbėjanti nuo aukščio keliamų negalavimų. Takilėnai geria ir kokos arbatą, kurios aš, tiesą sakant, labai tikėjausi, jog čia nebus pasiūlyta – man jos skonis yra be galo nemalonus, o su aukščiu ir be jos galiu susitvarkyti. Tačiau munjų (ar mes turime lietuvišką pavadinimą augalui minthostachys mollis? 🙂 ) arbata labai skani ir gaivi – tarsi mėtos, bet dar kažkas egzotiško. Mūsų stalas ,,žiūri” į apačioje tyvuliuojantį ežerą, o gėrybės sudėliotos ant vienos gražiausių austų staltiesių. Taip, takilėnai audžia vieną geriausių tekstilių visoje šalyje, o šis amatas yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Takilėnai vyrai taip pat mezga spalvingas kepuraites (kurias patys dėvi) ir kitus aprėdus – taip, tai daro tik vyrai. Mezgimas yra vyrų darbas, kurio berniukai išmoksta paauglystėje. Tai yra ne tik skiriamasis bruožas, tai yra, be jokios abejonės, ir didelis pajamų šaltinis.
Šiandienos pasaulyje kosmetikos gigantai rungiasi, kas pagamins ekologiškesnį ir mažiau konservantų turintį produktą, o Takilėje kitokių ir nerasi – vietinės gamtos ištekliai kasdien sėkmingai naudojami buityje. Šiandien takilėnų berniukas mums rodo, kaip iš vietinės žolės chujo gaminamas šampūnas, pagrinde naudojamas avių vilnai balinti. Beje, atkreipkite dėmesį į berniuko drabužius – jo rankomis megzta kepuraitė yra raudonai balta. Tai reiškia, jog jis nevedęs. Senelio kepurėlė yra raudona – tai reiškia, jog vyras vedęs. Beje, kiekvienas takilėnas su savimi visuomet turi austą rankinę – ten nešiojasi kokos lapus. Daugiau apie visą procesą – video straipsnio pabaigoje.
Savitumas
Turėdami vos 5,72 kvadratinių kilometrų žemės, takilėnai išlaikė savitumą. Pavyzdžiui, jų spalvingų drabužių reikšmės jau visai kitokios, nei gretimose Uros salose (apie Urus skaitykite čia). Čia, pavyzdžiui, galime pamatyti moterų, dėvinčių juodą nuometą, kuris reiškia, jog mergina neištekėjusi. Netekėjusios moterys ant galvos dėvi daug spalvingų bumbulų, kurie esti daug didesni, nei ištekėjusių moterų. Santuokos papročiai čia apskritai stebina – prieš susituokiant poros gyvena kartu apie 2 metus, kol nusprendžia, jog jie tikrai tinkami vienas kitam. Jei per tą laiką paaiškėja, jog jie nėra tinkamiausi partneriai, jie neprivalo tuoktis, nebent atsirandą vaikų. Tokiu atveju santuoka yra būtina. Vestuvių iškilmės takilėnų kultūroje trunka beveik visą savaitę, o už visas pramogas jaunieji turi sumokėti patys. Takilėnai sako, jog vestuvės nėra daug džiaugsmo suteikianti šventė, nes jauniesiems tai anaiptol nėra šventė – dvi dienas būsimieji vyras ir žmona turi klūpėti meditacijoje, o likusį laiką rūpintis šeima ir giminėmis. Ištekanti moteris taip pat turi nusikirpti savo ilgus plaukus. Iš tų plaukų, sumaišius juos su vilna, išaudžiamas diržas sutuoktiniui.
Nepaisant gana griežtų taisyklių tam tikrais gyvenimo etapais, palyginti su plaukiojančiomis Urų salomis, čia gyvenimas daug lengvesnis. Žmonės užsiaugina daržovių maistui, saloje ganosi nemažai avių, kurių vilna naudojama audiniams ir mezginiams. Taikydami kolektyvizmo principą, takilėnai vystė ir išsaugojo savo amatus bei tradicijas daugelį metų. Atrodo, net ir be turistų čia būtų galima palyginti lengvai išgyventi. Vieninteliai du dalykai, kurie labai riboja vystymąsi, yra atšiaurus klimatas bei susisiekimo galimybė – atvykti čia trunka apie dvi valandas, o su paprasta valtele per griausmingas Titikakos bangas toli nenusiirsi. Suprantu, kodėl kadaise Peru čia buvo nutarę įsteigti politinių kalinių kalėjimą – iš čia gali pabėgti nebent tiesiai į pražūtį.
Epilogas
Tiems, kurie dvejoja, ar vykti čia, ar pasirinkti kitą salą: viskas priklauso nuo to, kas jums įdomu. Jei norite paliesti istoriją ir esate drasūs bendrauti, Takilė jums patiks. Jei jus domina genčių kultūra, čia jums labai patiks. Jei norite niekur nematytų vaizdų, gali pasirodyti nuobodu, bet vėlgi, priklauso nuo to, ką savo objektyvu pačiupsite. Nepamirškite saugoti savo sveikatos, nes jos, ypač šioje vietoje, jums lengvai neatstatys, o visa kita palikite pažinimui – bendravimas su takilėnais yra tikrai įmanomas, ypač tada, kai parodote, jog jums įdomu.
Kodėl ten vykti?
- Tam, kad pamatytumėte, kaip gyvena žmonės aukščiausio pasaulio laivuojamo ežero platybėse.
- Kad susipažintumėte su inkų civilizacijos istorija.
- Kad suprastumėte vertybes, apie kurias tik knygose skaitėte.
Svarbu:
- Titikakos regione būtina turėti apsaugą nuo saulės (aukštos kokybės saulės akiniai, drabužiai bei SPF kremas).
- Būtina turėti šiltų drabužių.
- Turėkite grynųjų pinigų – įsigyti užkandžiams, suvenyrams, ar palikti ,,arbatpinigių” vietiniams žmonėms.
- Puno miestas bei Titikakos salos yra dideliame aukštyje. Būtina aklimatizacija prieš vykstant. Peru vaistinėse galima įsigyti medikamentų (jie pigesni ir veikia taip pat, kaip europietiški), palengvinančių aukščio sukeltus sveikatos negalavimus. Tiesiog prašykite pastillas para el soroche – Peru tai bene dažniausias preparatas, kurio prašoma vaistinėse. Svarbu! Šie medikamentai nėra skirti vartoti prieš tai neturint tinkamos aklimatizacijos. Kiti būdai palengvinti simptomus yra gerti daug negazuoto vandens (jokiu būdu negerkite vandens iš krano), vengti bet kokių alkoholinių gėrimų, vartoti kokos lapus arba/ir jų arbatą.
- Pamirškite apie bet kokius patogumus – ne to čia atvykote. Tualetas, užpilamas ežero vandeniu yra tiesiog tualetas, o ne kokia nors taisytina problema.
- Atsiklauskite prieš filmuodami ar fotografuodami vietinius gyventojus.
- Valtyse negalėsite įsigyti vandens ar užkandžių, tad jei manote, kad tai būtina, pasiimkite su savimi.
- Gidai beveik visuomet yra dvikalbiai – jie kalba anglų ir ispanų kalbomis, tad komunikacijos problemų neturėtų kilti. Tačiau prieš užsisakydami kelionę (tą galite padaryti Puno centre bei kai kuriuose viešbučiuose), pasitikslinkite.
- Jei turite problemų dėl supimo vandens transporte, pasirūpinkite vaistais.
Detalės
Klimatas: Titikakos regionas priklauso subtropinei aukštumų/alpinei klimato juostai. Vidutinė metinė temperatūra dėl didelio aukščio siekia vos 8.4 C. Takilės saloje gali būti labai vėjuota, o saulės labai kaitri.
Aukštis: 3812 – 4050 metrų virš jūros lygio.
Kuriam laikui keliauti? Galite pasirinkti vienos dienos išvyką arba išvyką su nakvyne vietinių žmonių namuose.
Biudžetas: žemas.
Kur apsistoti? Puno mieste gausu viešbučių ir keliautojų hostelių. Tačiau iš kokybės perspektyvos per daug nesitikėkite. Kadangi keliautojų čia daug, patartina nakvynę užsisakyti iš anksto. Jei nuspręsite naktį praleisti Takilėje, jūsų nakvyne bus pasirūpinta (be gido čia, deja, niekaip neatvyksite).
Saugumo lygis: labai saugu.
Kaip nuvykti? Motorine valtimi (kelionę reikia užsisakyti iš anksto arba bent dieną prieš) Titikakos ežeru kelionė trunka apie dvi valandas į vieną pusę.
Kur toliau? Puno miestas, Sillustani, Uros plaukiojančios salos, Amantani sala bei Bolivijai priklausanti sala Isla de Sol ir miestelis Kopakabana (Copacabana) yra tai, ką turėtumėte pamatyti Titikakos regione.
Kviečiame pažiūrėti mūsų filmuką apie Takilės salą:
