Šis tekstas yra pirmoji Titikakos serijų dalis. Antrąją dalį apie gyvenimą Takilės saloje galite rasti čia: Keliaujame inkų vandens keliais. Takilės sala
- Linguojantys, barškantys ir triukšmingi autobusai tapo mūsų kasdienybe keliaujant aplink Peru.
- … miesto maišatis, skubėjimas, judėjimas, transportas, kuris yra visiškai kitoks, nei bet kuriame kitame žemyne, mane įkvėpė.
- Stebiuosi, nes Peru kavą tik augina, bet nei jie jos ruošti moka, nei apskritai geria.
- Puno miestas šurmuliuoja 3827 metrų aukštyje. Tai yra 17 metrų aukščiau, nei Europos viršukalnė.
- Įsivaizduokite, visa šeima gyvena namelyje, kuris greičiausiai yra mažesnis už jūsų miegamąjį.
- Lėtai irkluodamas valtį vidutinio amžiaus uras pasakoja, jog gyventi čia nėra lengva.
- …jei tai nebūtų padaryta profesionaliai, vietiniai rizikuotų atsibusti prie Bolivijos sienos – jų namai paprasčiausiai nuplauktų tolyn į ežerą.
- Uros salos yra, galima sakyti, atskirtos nuo civilizacijos, tačiau modernaus pasaulio konteksto čia visgi galime rasti.
- Mane šiek tiek gąsdina vaikai, kurie nė kiek nebijo svetimų.
- …jei Puno mieste atrodo, jog laikas šiek tiek sustojęs, tai šioje vietoje laiko apskritai nėra.
Linguojantys, barškantys ir triukšmingi autobusai tapo mūsų kasdienybe keliaujant aplink Peru. Nepaisant kelių populiarių oro reisų, žemės transportas čia kol kas yra patogiausia susisiekimo priemonė tiek keliautojams, tiek vietiniams. Vidutinė kelionė tarpmiestiniu autobusu Peru gali trukti nuo keleto valandų iki beveik paros. Daug laiko – atrodo, galima daug ką nuveikti. Bet iš tiesų ne. Visų pirma, judėjimas ir kratymasis man beveik niekada neleido rašyti. Daug laiko praradau. Skaityti galėjau, tad džiaugiausi savo idėja prieš kelionę aplink žemyną įsidėtą knygą perskaičius vis pakeisti kita. Knygų keitimasis Pietų Amerikoje vis populiarėja – daugelyje viešbučių, hostelių, netgi Airbnb gali palikti savo perskaitytą knygą ir pasiimti naują iš ten esamų. Beje, nors skaityti buvo įmanoma, bet tai vėlgi ne itin džiugino – Peru autobusuose visuomet labai garsiai veikia televizoriai. Per juos rodomi filmai, kuriuos daugiausia žiūri vietiniai keleiviai. Filmai rodomi tiek dieną, tiek naktį, o jei tai ne filmai, tai muzikiniai klipai, ir jie rodomi labai garsiai. Todėl kelionėje pailsėti sunku. Ausinės, sakysite. Nepadeda tos ausinės. Bet ne apie tai šiandien. Šiandien mes atvykstame į Puną (Puno), ir pradedame mūsų kelionę aplink (ir per) Titikakos ežerą.
Pilkas, bet pozityvus miestelis
Šis miestelis, įsikūręs Peru pietuose, turi mažiau nei 130 000 gyventojų. Turistai čia atklysta dažnai – tai vieta, iš kurios keliaujama pažiūrėti Titikakos ežero salų, iš kurių įspūdingiausios yra Uros plūduriuojančios salos, žmonių rankomis nupintos iš nendrių ir jau kelis tūkstančius metų esančios namais keliems tūkstančiams urų genties atstovų. Visa kelionė mums truks keletą dienų, po kurios mes kirsime Bolivijos sieną, kur aplankysime dar vieną miestelį, skalaujamą aukštikalnių vandenų.
Nusprendžiame vieną dieną praleisti pačiame miestelyje, nors ir dauguma šaltinių sako, jog nebūtina. Po vidudienio suprantu, jog man tai buvo būtina – kepinantys saulės spinduliai ir šaltas oras jau nebestebino, bet visa ta miesto maišatis, skubėjimas, judėjimas, transportas, kuris yra visiškai kitoks, nei bet kuriame kitame žemyne, mane įkvėpė. Kažkas iš jūsų supras, jog dažniausiai įkvepia dalykai, kurie patiems tų dalykų veikėjams nėra įkvepiantys. Ėjome pasivaikščioti palei ežero pakrantę, užklydome į didžiulį turgaus paviljoną – mano smegenims ten visur buvo aukso kasyklos. Ežero vanduo nepasižymėjo skaidrumu, bet to ir nesitikėjome. Tačiau jis nepasirodė ir per daug purvinas – greičiau drumstas, šaltas ir gilus, iškart matyti, jog tai – daugybės rūšių paukščių namai. Jaukūs pėsčiųjų takeliai palei pakrantę, sovietinių laikų atrakcionus primenantys vandens dviračiai ir daug daug pardavėjų – čia yra Peru, oi kaip Peru! Centrinėje miesto dalyje ankstyvą rytmetį tenorėjau filmuoti, filmuoti ir filmuoti. Ir aš to nepadariau dėl daugybės kreivų žvilgsnių, spoksančių į mane. Turistai čia laukiami (tai pagrindinis uždarbio šaltinis), bet kameros – ne itin. Puodelis tikrai geros juodos kavos nuteikia pozityviai. Stebiuosi, nes Peru kavą tik augina, bet nei jie jos ruošti moka, nei apskritai geria. Na, bet ko nepadarysi dėl masės turistų. Rytoj mes keliausime pas urų gentis, gyvenančias Titikakos ežere, ant vandens, savo pačių pasigamintose salose.
Aukso miestas ant vandens
Puno miestas šurmuliuoja 3827 metrų aukštyje. Tai yra 17 metrų aukščiau, nei Europos viršukalnė. Gidas mus pasitinka anksti ryte. Susigrūdame į gana modernią motorinę valtelę, kurioje net stiklai yra – mums, išlepusiems europiečiams, čia bus šalta, o ir saulė svilins. Štai aš jau ir viena koja ant aukščiausio laivuojamo ežero pasaulyje! Kapitonas mus nuplukdina maždaug 5 kilometrus gilyn į neaprėpiamus vandenis. Ežeras tikrai atrodo kaip jūra, daug kas man taip sakė, o dabar pati įsitikinau. Tik prie jūros deguonies nepalyginamai daugiau.
Plūduriuojančios salos. Tikriausiai daugelis yra apie jas girdėję, bet nedaugelis yra pagalvojęs, kaip gi jos plūduriuoja, kada ir kokia kaina jos ten apskritai atsirado. Čia nerasime nieko nenatūralaus, viskas pagaminta iš Totoro nendrių – vietinių ežero augalų. Šiek tiek mažiau nei prieš 4000 metų Inkų civilizacija atsibeldė į šias žemes ir pradėjo konfrontuoti su vietiniais. Urų gentys išsikėlė ant vandens norėdamos išlikti – apsisaugoti nuo priešų. Tai joms pavyko – nors ir plūduriuojančios salos inkų vis tik buvo surastos ir daug gentainių paimti į nelaisvę, jos vis tik tebeegzistuoja šiandien, o ten gyvenantys žmonės yra Urų indėnų genties palikuonys. Be abejo, per daugelį metų vis tik susimaišę su kitomis gentimis. Vandens žmonės pagrinde kalba aimarų kalba (Aymara), tačiau tarpusavyje jie bendrauja ir vietine uro kalba, paveldėta iš protėvių.
Gyvenimo būdas
Laivelis priartėja prie vienos iš salelių – mažytės, mažiau nei 200 kvadratinių metrų pločio gyvenvietės. Ją iš visų pusių juosia vanduo. Nustembame, jog vos mums atvykus eilutė išsirikiavusių urų mojuoja ir pasisveikina. Jie to greičiausiai nenori, bet tai vienintelis būdas išgyventi – ne paslaptis, jog turizmas šiandien didele dalimi išlaiko šią unikalią kultūrą.
Gyvenimo sąlygos plūduriuojančiose salose yra labai atšiaurios. Dienomis spigina labai stipri saulė, naktį yra be galo šalta, o nameliuose nėra jokio šildymo. Maždaug 15-os metų mergaitė pakviečia mus užeiti į savo namus. ,,Čia yra mūsų šeimos namas” – išdidžiai ir raiškia ispanų kalba taria mergaitė. ,,Čia gyvenu aš, mano dvi sesutės, mama ir tėtis”. Įsivaizduokite, visa šeima gyvena namelyje, kuris greičiausiai yra mažesnis už jūsų miegamąjį. Lova, pagaminta iš tos pačios materijos, kaip ir viskas aplink, užima beveik visą patalpą. Matome sumestą krūvą šiltų antklodžių ir kitokios tekstilės – tai vietinės moterys pasigamina pačios, ir vėlgi beveik viskas iš tos pačios materijos – Totoro nendrių. Daugiau namelyje beveik nieko nėra – tai tarsi urvelis šieno kaugėje. Įsivaizduokite mūsų veidus, pamačius tai. ,,O ar jums nešalta čia gyventi?” – prasprūsta vienam iš lankytojų. Mergaitė šypsosi: ,,Naktimis čia be galo šalta, tiesiog neįmanomai šalta!” – tai tikriausiai vienas dažniausiai užduodamų klausimų. ,,O kaip jūs ginatės nuo šalčio? Juk čia nėra nei elektros, nei apskritai jokios modernios sistemos” – teiraujamės vėl. ,,Mes visi tiesiog stipriai susiglaudžiame ir tada būna šilčiau” – paaiškina jaunoji tautos atstovė.
Glaudesnis ryšys
Vaikštome ant minkštos ,,žemės” ir dairomės – nedaug čia tėra kur miklinėti, bet kiekvienas metras atrodo žavingas. Šioje saloje gyvena keletas šeimų. Vienos iš jų tėtis pakviečia mus į valtį – pasidairyti aplink ir pasikalbėti apie gyvenimą.
Spėkite, iš ko padaryta valtis. Žinoma, iš Totoro nendrių. Būtent iš jų prieš kelis tūkstančius metų gentis pasigamino sau namus, ir iki šiol jį naudoja tam pačiam tikslui. Iš tikrųjų, daugeliui tikslų – ne vien tik pačios salos ir nameliai yra nupinti iš šių augalų, bet ir valtys, buityje naudojami daiktai, baldai. Nendrės naudojamos net maistui – tam tikra vidinė augalo dalis yra maistinga ir gydo kai kuriuos negalavimus.
Lėtai irkluodamas valtį vidutinio amžiaus (bet tą amžių tikrai sunku nusakyti) uras pasakoja, jog gyventi čia nėra lengva. Prižiūrėti salą ir tinkamai ja rūpintis užima daug laiko, o kur dar ,,darbas” su turistais – šeima keliasi anksti ir neturi nė kelių valandų poilsiui per dieną. Salų storis yra apie 2 metrus, visas grindinys – tai perpinti nendrių sluoksniai. Salos savaime neplaukioja vienoje vietoje – stipriomis virvėmis jos yra pritvirtintos prie ežero dugno. Jei tai nebūtų padaryta profesionaliai, vietiniai rizikuotų atsibusti prie Bolivijos sienos – jų namai paprasčiausiai nuplauktų tolyn į ežerą. Kai apatinis sluoksnis pradeda pūti, jis pašalinamas, o ant viršaus pinami nauji sluoksniai. Anksti ryte metas žvejybai – žuvis sudaro didžiąją dalį urų maisto raciono. Vandens žmonės taip pat medžioja paukščius, gyvenančius Titikakos ežere.
Uros salos yra, galima sakyti, atskirtos nuo civilizacijos, tačiau modernaus pasaulio konteksto čia visgi galime rasti. Po to, kai pamatome, kas viduje namelių, negalime nepastebėti saulės baterijos, pritvirtintos prie pat laukinės sienos. Taip, valstybė stengiasi padėti šiems žmonėms palengvindama jų buitį – dauguma namelių neturi net elektros, bet kai kurie turi televiziją ir radiją, o elektros, pagaminamos šios baterijos, užtenka pasikrauti telefonams ar kitiems nedideliems prietaisams.
Su mumis valtyje sūpuojasi dvi uro dukterys – vienai treji, kitai – penkeri metai. Mergaitės labai aktyvios. Ir labai drąsios. Mane šiek tiek gąsdina vaikai, kurie nė kiek nebijo svetimų. Pamačiusios užkandžių pas vieną iš mūsų, jos raute rauna juos iš rankų. Mergaičių veidai tiek išdegę saulėje, jog oda lupasi nuo skruostų. Tėtis kalba apie jų ateitį – kai mergaitės paaugs, turbūt lankys krikščionišką mokyklą, esančią vienoje iš salų. Bet vėliau gali būti, jog joms teks persikelti į žemyną – daug jaunų žmonių taip daro, ten, esą, gyvenimas lengvesnis – galima gauti išsilavinimą, užsidirbti, gyventi lengviau ir saugiau. Vyresnioji dukra, anot tėčio, yra labai imli kalboms – ji gali padainuoti dainelę penkiomis kalbomis. Ir iš tiesų – mes liekame sužavėti. Tėtis norėtų, jog ji turėtų galimybę mokytis, bet jam taip pat liūdna, kad tokiu būdu jų vaikai labai greitai atsiskirs nuo savo tikrųjų šaknų.
Visas pasaulis miniatiūrinėje salelėje
Grįžę turime dar šiek tiek laiko pasižvalgyti po miniatiūrinį kelių šeimų pasaulį. Geltona geltona kur dairais – čia visur viena spalva. Tik urų parduodami rankdarbiai ir žmonių drabužiai išsiskiria. Ne tik keliautojų, bet ir vietinių – jų apranga labai spalvinga. Peru apskritai yra spalvinga šalis – tebesanti viena Pietų Amerikos kontinento valstybių, vis dar išlaikiusių daug indėnų genčių ir papročių, ji taip pat pasižymi labai spalvingomis tradicinėmis tekstilėmis – tiek kalnų, tiek miestų, tiek Titikakos ežero gyventojai dėvi spalvingus apdarus. Spalvos tradiciniuose drabužiuose turi daug reikšmių, pavyzdžiui, kaspinėliai ant kasų gali reikšti, jog mergina yra pasirengusi tekėti, o raudonas sijonas – jog moteris yra ištekėjusi.
Mūsų aplankyta sala turi moterų bendruomenę. Narės nuolat rengia susirinkimus ir sprendžia svarbius reikalus – buitinius, ekonominius, kultūrinius. Susitinkame su bendruomenės prezidente – jai vos 26-eri. Moterys pasiūlo mums susėsti ratu, o pačios sustoja dainai. Dainuoja moterys aimarų kalba – viena Peru indenų kalbų. Tai taip pat yra antroji oficiali kalba Bolivijoje.
Neužilgo atsisveikiname ir pajudame tolyn. Šiandien dar aplankysime salų ,,sostinę” Santa María. Tai daug didesnė sala, į kurią ir jus atplukdins, jei čia atvyksite. Santa María nebėra tokia tyra ir nepaliesta, kaip mūsų aplankyta salelė. Čia kasdien gausiai renkasi keliautojai, čia rasime daug stovų su parduodamais rankdarbiais – beje, tai yra vienas būdų, kaip jūs galite paremti vietinę bendruomenę. Šie rankdarbiai tikrai unikalūs – jie gaminami čia, salose ant vandens, siuvinėjami tik urų moterims žinoma technika, o pagaminta tekstilė pasižymi tikrai gera kokybe. Beje, Santa Marijoje galėsite nusipirkti užkandžių ar gėrimų bei pasinaudoti unikaliu antspaudu – pasui arba kelionės užrašų bloknotui.
Uros salynas ir kultūra yra vieni unikaliausių pasaulyje – visų pirma todėl, kad gyvenvietė yra pagaminta žmonių rankomis ir išlikusi per tūkstantmečius. Antra, žavinga yra jų tobula struktūra – viena sala, jei tinkamai prižiūrima, gali gyvuoti apie 30 metų. Žavingas ir stebinantis yra ir žmonių gyvenimas – jei Puno mieste atrodo, jog laikas šiek tiek sustojęs, tai šioje vietoje laiko apskritai nėra.
Vakarėjant išvykstame. Grįžtame atgal į savo pasaulį, kur kasdien kelsimės, dirbsime, mokysimės, kursime, gyvensime ir mirsime. Taip pat kaip ir mūsų aplankytoji gentis, tik šiek tiek skirtingai.
Kodėl ten vykti?
- Tam, kad susipažintumėte su viena unikaliausių ir vis dar gyvų kultūrų.
- Tam, kad paliestumėte aukščiausią laivuojamą ir didžiausio ploto aukštikalnių ežerą pasaulyje.
- Tam, kad apturėtumėte kelionę laivu beveik 4000 metrų aukštyje.
- Tam, kad pasivaikščiotumėte ant vandens.
Svarbu:
- Titikakos regione būtina turėti apsaugą nuo saulės (aukštos kokybės saulės akiniai, drabužiai bei SPF kremas).
- Būtina turėti šiltų drabužių.
- Turėkite grynųjų pinigų – įsigyti užkandžiams, suvenyrams, ar palikti ,,arbatpinigių” vietiniams žmonėms už pasiplaukiojimą tradicine valtimi.
- Neprivalote, bet galite pagalvoti apie nedidelį lauknešėlį vietiniams. Tai gali būti užkandžiai, skanėstai, namų apyvokos daiktai ar net drabužiai.
- Puno miestas bei plaukiojančios salos yra dideliame aukštyje. Būtina aklimatizacija prieš vykstant. Peru vaistinėse galima įsigyti medikamentų (jie pigesni ir veikia taip pat, kaip europietiški), palengvinančių aukščio sukeltus sveikatos negalavimus. Tiesiog prašykite pastillas para el soroche – Peru tai bene dažniausias preparatas, kurio prašoma vaistinėse. Svarbu! Šie medikamentai nėra skirti vartoti prieš tai neturint tinkamos aklimatizacijos. Kiti būdai palengvinti simptomus yra gerti daug negazuoto vandens (jokiu būdu negerkite vandens iš krano), vengti bet kokių alkoholinių gėrimų, vartoti kokos lapus arba/ir jų arbatą.
- Jei norite fotografuoti ar filmuoti urus, atsiklauskite gido arba pačių žmonių. Dėl to beveik niekada nekyla problemų, bet gauti leidimą (beveik visada tik žodinį) yra būtina. Tas pats galioja ir fotografuojant Puno mieste – neįžeiskite vietinių gyventojų vien todėl, kad norite turėti akimirkos atsiminimą. Galiu patikinti, jog jei paprašysite nuotraukos, jie beveik visada sutiks.
- Nors ir nusikalstamumo lygis čia žemas, prižiūrėkite savo daiktus – kišenvagysčių pasitaiko gana dažnai, ypač tamsiuoju paros metu.
Detalės
Klimatas: Titikakos regionas priklauso subtropinei aukštumų/alpinei klimato juostai. Vidutinė metinė temperatūra dėl didelio aukščio siekia vos 8.4 C.
Aukštis: 3812 metrų virš jūros lygio.
Kuriam laikui keliauti? Jei norite aplankyti Puną ir Uros salas, galite tai padaryti ir per vieną dieną. Mes rekomenduojame skirti 2-3 dienas ir aplankyti Uros bei Takilės (Taquile) salas. Jūs taip pat galite praleisti vieną naktį vienoje iš salų ir iš arčiau susipažinti su kultūra. Dėl šios kelionės reikia teirautis vietinėse kelionių agentūrose (Puno mieste bet kokias išvykas į Titikakos regioną pasirinksite nesunkiai).
Biudžetas: žemas.
Kur apsistoti? Puno mieste gausu viešbučių ir keliautojų hostelių. Tačiau iš kokybės perspektyvos per daug nesitikėkite. Kadangi keliautojų čia daug, patartina nakvynę užsisakyti iš anksto.
Saugumo lygis: nusikalstamumo atžvilgiu Pune yra tikrai saugu, tačiau pasitaiko kišenvagysčių. Venkite vaikščioti vėlai, tamsiu paros metu ir ne pagrindinėmis gatvėmis.
Kaip nuvykti? Iš Kusko miesto (Cusco) kasdien važiuoja tiesioginiai autobusai. Bilietus galima įsigyti autobusų stotyje. Keliaujant iš Bolivijos yra tiesioginiai autobusai iš La Paso (La Paz) ir Kopakabanos (Copacabana).
Kur toliau? Vykstant į pietus rekomenduojama aplankyti Kopakabanos miestelį Bolivijoje, prie Peru sienos, visiškai netoli Puno. Kopakabana yra mažas miestelis ant Titikakos kranto, kuris, beje, taip pat siūlo išvykas į salas bei yra vertas bent dienos pasivaikščiojimo. Vykstant į šiaurę galimos dvi pagrindinės destinacijos: Kuskas (Cusco), iš kurio vėliau keliausite į Maču Pikču (Machu Picchu), arba Arekipa (Arequipa) – vienas gražiausių miestų Peru, turintis nepakartojamo grožio kanjoną.
Kviečiame pažiūrėti mūsų filmuką iš Uros salų:
